Rimas Kurtinaitis padarė tai, ko Chimkai laukė jau ilgą laiką. Lietuvio treniruojamas Maskvos srities „Chimki“ klubas iškovojo Europos taurę – pirmą oficialų Senojo žemyno klubinį trofėjų, atvėrusį kelią į Eurolygą.
Specialistas po finalinės sirenos buvo nešiojamas ant rankų. Tačiau pasibaigus šventei aikštėje, R.Kurtinaitis norėjo pabūti vienas. Treneris užsidarė savo kabinete, kur viską apgalvojo. Strategas svarstė, kas yra džiaugsmas, o kas yra laimė bei iškėlė sau klausimą: kai kažką pasieki, o kas bus toliau?
„Svarbiausia, kad mes gavome teisę žaisti Eurolygoje. Gaila, kad tokios galimybės negavo „Lietuvos rytas“. Bet toks gyvenimas, nieko nepadarysi“, – kiek atslūgus emocijoms, interviu Lietuvos žurnalistams pasakojo R.Kurtinaitis.
– Ar akmuo nuriedėjo nuo širdies?
– Labai. Visų pirma, esu reiklus komandai ir nesinorėjo nuvilti tų, kurie dėjo didelius lūkesčius, nes žinote, kiek metų „Chimki“ investavo didelius pinigus, o didžių pergalių kaip ir nebuvo. Aišku, laimėta VTB taurė irgi didis pasiekimas, nes tai buvo aukšto rango varžybos. Sportiniu atžvilgiu turnyras buvo labai aukšto lygio, bet VTB taurė kaip ir nieko nedavė. Tai pirmas oficialus tarptautinis titulas per tiek metų ir investicijų. Dabar visi patenkinti. Išsipildė visi 15 metų lūkesčiai. Džiaugiuosi, kad esu vienas tų išpildytojų. Didžiausia šlovė komandai, kuri žaidė kaip komanda. Pavyko įtikinti, kad ne atskiri žaidėjai laimi trofėjus.
– Ar jautėte, kad nesėkmės atveju gali būti permainų?
– Permainų niekada nebijau. Įdomu išeiti ir į kitą nišą. Pažiūrėkite, koks buvo mano kelias nuo „Lietuvos ryto“. Dirbau VEF klube, kur visi sakė nevažiuoti, susigadinsiu reputaciją. Bet Latvijoje įdėjau daug darbo, žaidėjų meistriškumas nebuvo labai didelis, tačiau būtent su VEF aš iškilau. Neatmetu priežasties kada nors grįžti į VEF ar kokį „Kalev“. Nesuprantu kai kurių žmonių, kurie sako, kad tas darbas geras, o tas negeras. Mane tėtis mokė: su visais reikia elgtis pagarbiai, tiek su verslininku, tiek su gatvę šluojančiu žmogumi. Man krepšinis yra ne tik krepšinis. Man tai gyvenimas. Manau, kad ateis laikas, kai Europos treneriai važiuos į NBA. Gaila, kad to nesulauksiu. Atsimenu, kaip buvo problema žaidėjams išvažiuoti į NBA. Manau, kad panašiai bus su treneriais. Nemanau, kad blogai kelti sau kelti aukščiausius tikslus.
– Norėtumėte važiuoti į NBA?
– Ne, norėjimas yra pirma sugebėjimas. Dievas negailestingas – pamatau moterį, noro neatėmė, o gebėjimą atėmė. Ko ten važiuosiu į NBA, jei nesu tam pasiruošęs. Pasitikrinau save Azerbaidžane ir kitose darbovietėse. Kai kurie „Žalgiryje“ pažaidę du mėnesius tampa klubo treneriais. Negali dalyvauti „F–1“ lenktynėse, nepabuvęs žemesniame lygyje. Bet duok Dieve, kad sugebėčiau patekti į NBA.
– Kaip švęsite? Galbūt trauksite į pamėgtą žvejybą?
– Ne, žvejyba laukia birželį. Dabar švęsti nėra kada. Aišku, ryt bus laisva diena, bet poryt treniruojamės, nes žaisime su „Lietuvos rytu“. Reikia ruoštis. Laukia dar ir Rusijos atkrintamosios. Tai, kas įvyko, yra labai graži, bet jau istorija. Dar nėra kada švęsti, švęsime vasarą.
– Ar grįžtumėte pergalių siekti su Lietuvos klubais?
– Jei bus pasiūlymų iš „Žalgirio“ ar „Lietuvos ryto“, kalbėsimės. Didžiausias mano džiaugsmas buvo, kai persikėliau į „Lietuvos rytą“. „Žalgiris“ tuomet manęs nekvietė. Esu lietuvis, džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje. Mano kūnas čia, Rusijoje, tačiau mintys Lietuvoje. Jei pakviestų į Lietuvą, svarstyčiau pasiūlymą.
Donatas Urbonas, Romanas Buršteinas, Krepsinis.net, Chimkai
