„Aš kritikavau tokios minties institucionalizavimą, kad Lietuva tai globali Lietuva. Man tai pasirodė labai kapituliantiška strategija. Aš puikiai suprantu, kodėl politiškai tokie dalykai atsiranda. Politikai bando didžiausias tragedijas paversti pranašumais.“
Pasak profesoriaus, tai savotiškas politinis džiudžicu, tai yra, jeigu tau kažkur nesiseka, apversk viską ir sakyk, kad tai absoliuti jėga. Lietuviai bėga iš Lietuvos, tai kas mus lieka? Paskelbkim Lietuvą globalia Lietuva. Tai kapituliavimas prieš realybę.
„Strategijos skirtos spręsti problemas, o ne jas pripažinti arba padėti politikams kurti savo identitetą. Kai kurie mūsų politikai labai mėgsta šnekėti apie informacines technologijas, žinių ekonomiką, tada jiems viskas puikiai sukrenta į tokį vieną gražų paveikslą.“
Anot R.Kuodžio, tokiu atveju globali Lietuva – tai skaipais, feisbukais susijusi Lietuva. Ir tada galima filosofuoti,naudojant šitas sąvokas.
„Bet raskit nors vieną šalį, kuri didžiuotųsi, turinti didžiausią santykinę emigraciją, kokią turi Lietuva Europos Sąjungoje jau ne vienus metus. Pažiūrėkim, kas darosi mūsų regionuose, mūsų miesteliuose. Verslas bėga į didžiuosius miestus, nesurenkami mokesčiai, prastėja socialinė sistema. O likę mokesčių mokėtojai vieną dieną gali nuspręsti, kad jiems mokesčių našta per didelė ir jie taip pat nuspręs pakelti sparnus. Tuomet procesas gali tapti sunkiai valdomas.“
