Dvidešimt nepriklausomybės metų – gana ilgas laiko tarpas, kad būtų galima apžvelgti, kiek toli per tuos metus mes nuėjome ir kurlink ėjome. Taip, daug kas jaučiasi apvilti, nesulaukę to puikaus gyvenimo, kokio tikėjosi žengdami į nepriklausomybę. Mūsų valstybės raida per tuos du dešimtmečius buvo gana prieštaringa.
Viena vertus, pavyko pasiekti didelių dalykų, kurie būtų neįmanomi esant Sovietų Sąjungoje: sukūrėme demokratinės valstybės pagrindus, įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, esame sąlyginai laisvi, saugūs ir kt. Antra vertus, išėjimas iš Sovietų Sąjungos mums gana brangiai kainavo tiek ekonomine, tiek visuomenės savijautos prasme.
Pakeisti ekonominę sistemą buvo būtina, tačiau tai neįmanoma nepatiriant nuostolių. Labai didelė žmonių dalis nesuprato, kad buvo neišvengiamas tas ekonomikos nuosmukis, ta didelė infliacija, kuri įsisuko vien dėl to, jog sovietinėje sistemoje ji buvo dirbtinai stabdoma: žmonėms būdavo išmokama daugiau pinigų, negu kad jie sukurdavo produktų, ir žmonės tiesiog buvo priversti taupyti, nes nelabai buvo ką už tuos rublius įsigyti (prisimename tas ne kiekvienam gaunamas paskyras, talonus deficitinėms prekėms ir kt.). Suprantama, kad liberalizavus ekonomiką ta suspausta infliacijos spyruoklė turėjo šokti į viršų. Hiperinfliacija smarkiai nuvertino žmonių santaupas, kurios, beje, didele dalimi nebuvo uždirbtos. Kitas dalykas – anuomet mūsų ekonomika buvo gana smarkiai susieta su sovietinės karo mašinos poreikiais, ir jai dirbusios gamyklos nepriklausomybės aušroje turėjo išnykti arba greitai persiorientuoti ir imtis vartojimo prekių gamybos. Akivaizdu, kad ne visiems tai pavyko, ir nemažai industrijos gigantų, kurie gamino labai specifinius produktus, kaip kad detales rusiškiems tankams ar elektroninių prietaisų komponentus, žlugo. Sustojus daugeliui pagal centralizuotus sąjunginius planus užduotis vykdžiusių gamyklų, buvo prarasta daug darbo vietų, atsirado nedarbo problema.
Labai retai kas visuomenėje suprato, kad šie giluminiai procesai neišvengiami ir kad tai yra mokėjimas už beveik 50 metų buvimą sovietinėj sistemoj. Idealizmas išblėso, įsivyravo pragmatinės nuostatos. Nesuprasdami realijų žmonės labai greitai grąžino į valdžią buvusią nomenklatūrą, kuri eksploatavo tą ekonomikos nuosmukį savo siauriems politiniams tikslams – esą sąjūdininkai nesusitvarko su ekonomika, jie nėra ūkininkai, nesugeba valdyti valstybės. Grįžus į valdžią „buvusiesiems“, įsisiūbavo pusiau laukinė gerokai neskaidri privatizacija, kuri sukūrė pagrindus tiek nelygybei visuomenėje, tiek tolesniam moralinio klimato degradavimui šalyje, kai tapo akivaizdu, jog gyvenimas naujoje sistemoje nėra grindžiamas teisingumu, kaip tikėta Sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Pabrėžčiau būtent teisingumo jausmą – manau, tai svarbiausias dalykas, ko mums trūksta dabartinėje Lietuvoje. Ne tiek trūksta tų materialinių gėrybių – juk nemirštame iš bado, gyvename, kad ir ne taip turtingai, kaip Vakaruose, galime patenkinti būtiniausius poreikius. Labiausiai Lietuvą spaudžia teisingumo stoka – tos apgavystės, nebaudžiamumas, tas nepotizmas viešajame sektoriuje... Ir šito nepateisinsi jokiomis neišvengiamomis aplinkybėmis, tai mūsų pačių kaltės. Lietuvis jautrus, jis giliai išgyvena tą neteisingumą; kitur galbūt reaguojama protestais, revoliucijomis, o lietuvis galų gale spjauna ir išvažiuoja į Vakarus...
Kaip sistemiškai aiškinti tokią visuomenės būseną, atsako ekonomikos mokslo šaka, vadinama „laimės ekonomika“. Ji padeda suprasti, kodėl turtingi žmonės gali būti nelaimingi arba, atvirkščiai, būdami neturtingi gali jaustis neblogai. Tokių paradoksų matome dabartinėje ir anų laikų Lietuvoje. Daugelis žmonių Sovietų Sąjungoje jautėsi ganėtinai laimingi, nors santykinai buvo nelaisvi ir neturtingi, gausi įvairovė dabar mums įprastų vartojimo prekių tuomet daugumai žmonių buvo neprieinama ir neįperkama (pvz., automobiliai). Tačiau žmonės turėjo gana gerą socialinio saugumo jausmą, visi turėjo darbus, netgi nori ar nenori. Kapitalistinėj sistemoj bedarbiai yra gatvėse, socialistinėj sistemoj buvo gamyklose; ne visi ten intensyviai dirbdavo, kai kas dykinėdavo, vagiliaudavo, bet darbą visi turėjo. Tai labai svarbus veiksnys laimės jausmui; laimės ekonomikos požiūriu darbo praradimas subjektyviai savijautai atsiliepia kaip santuokos iširimas. Kalbant apie fizinio saugumo jausmą, tenka pripažinti, kad sovietiniais laikais nusikalstamumas buvo labiau kontroliuojamas. Pagaliau dar vienas laimės ekonomikos pabrėžiamas rodiklis – socialinė nelygybė, kuri Lietuvoje viena didžiausių ES. Sovietiniais laikais atlyginimų dydžiai skirdavosi dešimtimis procentų, bet ne dešimtimis kartų, kaip dabar. Kapitalizmas savaime lemia didesnę ekonominę nelygybę, nes randasi privatūs verslai, tų verslų savininkai gyvena ganėtinai turtingai. Sovietiniais laikais tokių legalių nuosavų verslų iš esmės nebuvo. O žmonėms būdinga savo ekonominę būklę vertinti ne tik pagal tai, kiek pats turi, bet ir pagal tai, kiek turi kiti.
Taigi Lietuva, būdama daugiau ar mažiau laisva šalis, pasižymi ryškia socialine nelygybe pagal santykinius rodiklius, dideliu neteisingumo jausmu, nusivylimu valdžios institucijomis, o tai irgi labai svarbu laimės ekonomikos požiūriu. Tuo iš dalies paaiškinama, kodėl Skandinavijoje, kur maža korupcijos, didelis pasitikėjimas valdžios institucijomis, visuomenės jaučiasi gerai. Taip, ir didelis nedarbas, socialinio nesaugumo jausmas stumia žmones į pesimizmą. Pirmaujame pagal emigracijos mastą, pagal savižudybių skaičių... Visa tai rodo, kad reikia daug ką keisti iš esmės. Norint išeiti iš to ydingo rato, reikia didžiulių pastangų, sutelkto sąmoningo veikimo, prilygstančio antram Sąjūdžiui.
Galbūt nepriklausomybės pradžioje turėjom per daug iliuzijų. Blogiausia, kas gali atsitikti tautai – pavargti kurti ir puoselėti tą nepriklausomybę. Išmintingieji sako, kad valstybę reikia kurti be paliovos. Galima laimėti nepriklausomybę kokio nors nacionalinio judėjimo apogėjuje, bet toliau reikia kurti tą valstybę kasdien, kantriai ir nuolatos.