Šie metai stiklo dailininkui Remigijui Kriukui ypač svarbūs: pažymėjęs amžiaus vidurio sukaktį, ta proga gimtajame Panevėžyje jis ketina surengti pirmąją personalinę parodą. Menininkas tikina: tą padaryti jau pats laikas.
Penkiasdešimties sulaukusiam stiklo dailininkui Remigijui Kriukui 2011-ieji labai svarbūs.
Metus pradėjo... Suomijoje
„Kovo 14 dieną stuktelėjo pusė šimto metų ir esu subrendęs vyras, – kvatoja jis. – Aš – grynaveislis panevėžietis, todėl rudenį Dailės galerijoje atidarysiu meninio stiklo dirbinių parodą. Jaučiu pareigą tą padaryti. Be to, tai bus mano pirmoji personalinė paroda, surengta Lietuvoje. Kitose šalyse tokių parodų buvo ne viena, o Lietuvoje tą darau pirmą kartą. Neslėpsiu: jaudinuosi jau dabar, nors paroda gimtajame mieste bus atidaryta tik spalio mėnesį“.
Dailininkas kartu su žmona Indre Stulgaite-Kriukiene metus pradėjo nuo jųdviejų parodos Suomijos Rihimaki mieste, kuriame yra įkurtas garsus pasaulyje Stiklo muziejus.
„Todėl, – sako R. Kriukas, – galima drąsiai sakyti, kad jubiliejinį gimtadienį paminėjau paroda Suomijoje – mudviejų su žmona parodos buvo atidarytos likus iki gimtadienio dešimčiai dienų. Stiklo kūrinių paroda suomių muziejuje išbuvo iki gegužės 1 dienos. Beje, gimtadienį per tą laiką, kol Suomijos stiklo muziejuje veikė parodos, atšventė ir Indrė – jai balandžio 14 dieną suėjo 36 metai“.
R. Kriukas teigė, kad didžiuojasi galimybe eksponuoti savo darbus Europoje ir ne tik garsiame Stiklo muziejuje. Tam pritarė ir Remigijaus žmona. „Į pasaulyje viena iš stiklo šalių vadinamą Suomiją atsivežėme bemaž pusantros tonos „lietuviško“ stiklo arba 42 stiklo kompozicijas, – pasakojo Indrė. – Rihimaki mieste esantis Stiklo muziejus patenka į garsiausių muziejų trejetuką Europoje. Galima pavydėti tokio muziejaus ir galimybės patekti į jį. Mums pasisekė dvigubai, nes galimybė surengti parodas buvo suteiktos abiem.“
Pasak menininko žmonos, Suomija – labai konservatyvi šalis stiklo atžvilgiu. „Ten gilios tradicijos ir labai vertinami stiklo kūrėjai, tačiau tik suomiai! Todėl mums buvo šiek tiek neramu, kaip pavyks parengti ekspoziciją, kaip priims, kaip įvertins... Tačiau ruošiantis parodai įtampa dingo: pajutome, kad mus priima draugiškai ir labai domisi parodai pristatytais stiklo darbais“.
Remigijus ir Indrė Kriukai ypač didžiavosi, kad Suomijos stiklo muziejuje parodos atidarymo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos ambasadorė Suomijoje Halina Kobeckaitė su vyru.
„Be to, ambasadorės sukviesti, sugužėjo įvairių šalių ambasadoriai, garbės konsulai ir Rihimaki miesto administracijos vadovai, – džiaugėsi Indrė. – Labai nustebome, kad mūsų paroda suomiai susižavėjo: į atidarymą atėjo ir jauni, ir seni. Sveikino mus, spaudė rankas, kalbino ir klausinėjo, kaip galima įsigyti kūrinius. Bet smagiausia buvo išgirsti kalbant lietuviškai – parodą aplankė Suomijoje gyvenantys lietuviai“.
Stiklą jaukinasi
R. Kriukas prisipažįsta stiklą jaukinęsis tris dešimtmečius.
„Jau tiek metų dirbu su juo... – plačiai šypsosi menininkas. – Tikram stikliui stiklą labai mylėti reikia, kad jį galėtum suvaldyti. Jis turi atsiduoti, taip kaip vyrui atsiduoda moteris. Tupinėji, tupinėji aplink stiklą, kol pradedi jį suprasti vis geriau. Ir vieną dieną pajunti, kad gali su stiklu susikalbėti“.
Anot Remigijaus, visas jo gyvenimas – tai darbas su stiklu. „Ir žmona tokia pati, – tikina jis. – Tik aš labiau stikle mėgstu asimetriją, o ji – simetriją. Tačiau tai nėra blogai. Vienas kitą papildome ir darbai virsta įstabiais švytinčiais objektais, žėrinčiomis erdvinėmis skulptūromis. Todėl drąsiai save galime vadinti stiklo skulptoriais“.
Apie stiklo unikalumą, įmanomas improvizacijas su stiklu, kaip džiaze, R. Kriukas gali kalbėti be perstojo: „Stiklas – kaip moteris: nenuspėjamas, kaprizingas. Jis skamba kaip džiazo šilta muzika. Improvizuodamas su stiklu gali išgauti nenusakomas formas. Juk ši medžiaga – neapčiuopiama ir kartu labai trapi. Sukurti dideli darbai nesudaro sunkumo jausmo. Juose atsiskleidžia trapumas, nes matyti stiklo vidus“.
Tačiau sutuoktiniai kūryba savęs neizoliuoja ir stengiasi dalyvauti įvairiausiuose menininkų simpoziumuose. Indrė įsitikinusi, o Remigijus jai visiškai pritaria, – jog simpoziumai, be kita ko, svarbūs ir tuo, kad suteikia galimybę sutikti kitus ir kitokius meninio stiklo dirbinių kūrėjus.
„Tokiuose simpoziumuose gali eksperimentuoti, – sako Indrė, – gali susitikti su kitais dailininkais ir sužinoti jų darbo paslapčių. Pasidalyti mintimis, kaip įdomiau apdirbti stiklą, kad jis suskambėtų. Pavyzdžiui, pernai abu su vyru dalyvavome penkiuose ar šešiuose simpoziumuose – ir Estijoje, ir Liuksemburge, ir kt. Labai įsiminė simpoziumas Bulgarijoje. Bulgarams tai buvo pirmas toks renginys, bet labai pavykęs. Liejome dirbinius iš išlydytų kokakolos butelių! Žaidėme su tuo stiklu ir bandėme jį įveikti. Stiklininkai tokį stiklą vadina „trumpu stiklu“, nes jis liejant labai greitai atvėsta. Todėl su juo reikėjo dirbti greitai. Jis sunkiai pasiduoda, bet labai smagiai pasijunti, kai jį įveiki. Įdomu po kurio laiko pasižiūrėti į iš simpoziumų parsivežtus darbus, nes jie primena gerai praleistą laiką. Simpoziumai dar svarbūs todėl, kad pajunti bendrumo jausmą su kitais stiklo dailininkais, nes tai – vienijanti medžiaga“.
Savame krašte menininku nebūsi?
Klausydamas žmonos šnektos apie simpoziumus, R. Kriukas neištvėrė nepasigyręs: „Pernai iš Ukrainos simpoziumo grįžau apdovanotas – man ukrainiečiai įteikė sidabro medalį už kūrybinius pasiekimus. Ir šį savaitgalį vyksiu į tą šalį – reikės aptarti parodos, kurią planuoju surengti Ukrainos nacionaliniame muziejuje Kijeve, reikalus. Be to, šiais metais laukia kelionės į Čekiją, Liuksemburgą, Prancūziją. O rudenį laukia paroda Panevėžyje, nes jau atėjo laikas surengti personalinę parodą savame mieste.“
Anot Remigijaus, atėjo laikas padaryti dovaną ne tik miestui, bet ir sau. „Juk kaip dar pasveikinsi save! – juokiasi. – Kibiro sveikatos nepasidovanosi, o parodą galiu. Tiesa, prieš pat Jonines bus atspaustas autorinių darbų albumas. Jį vešimės į Prancūziją, nes ten planuojame įvairiose tos šalies galerijose pristatyti savo darbus, kad ateityje būtų galima surengti parodas arba parduoti dirbinius. Stikliams pinigai labai svarbus dalykas: parduodi darbą, kad galėtum už tuos pinigus kitus darbus gimdyti.“
R. Kriukas ramiai aiškina, kodėl tiek išvažinėjęs šalių ir tiek užsieniuose surengęs personalinių parodų, Lietuvoje šiais metais rengia tik pirmąją.
„Tai labai paprasta: stiklioriai Lietuvoje nėra mylimi. Lietuvos galerijos neįsileidžia stiklo dailininkų, nes galerijų savininkus sudėtinga įtikinti, kad iš stiklo sukurti darbai – menas, o pats esi menininkas. Nenoriu nieko blogo sakyti, bet taip yra. Kita vertus, Lietuva neturi dar tokių gilių stiklo meno tradicijų, kokios yra Suomijoje arba Čekijoje. Pas mus dar tik pamažu formuojasi stiklo meno tradicijos. Viskas dar kūrybinės stadijos“.
Indrė priduria: „Lietuvos galerijose stiklo dirbiniai vadinami taikomąja daile. Atseit jų paskirtis tiek pat praktinė, kiek ir puošybinė. Todėl ir atsakymas aiškus, kodėl Lietuvoje nėra stiklininkų personalinių parodų, o galerijos mieliau rengia madinguosius performansus, instaliacijas. Tai dabar labai madinga, tačiau išliekamosios vertės tokie kūriniai neturi. Nors stiklo kūrėjų Lietuvoje ir nedaug, bet ir jiems sunku prasimušti į parodų sales“.
Abu stiklo skulptoriai neslepia, kad labiau žinomi yra ne Lietuvoje, o užsienyje, ir vardija šalis, kuriose buvo parodos, kurių šalių galerijos yra įsigijusios jų darbus. R. Kriukas gerai žinomas JAV, Rusijoje, Austrijoje, Belgijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Vengrijoje. Todėl humoro nestokojantis menininkas prunkšteli: „Nieko keisto, kad taip yra. Ne vienam menininkui ar aktoriui taip atsitikę buvo: pirmiausia pripažintas buvo užsienyje, o paskui pripažinimas pasivijo ir Lietuvoje“.
Raimonda Mikučionytė
