Ruslano Kirilkino atvirumas neretai pribloškia: santūriems lietuviams, kurie, net devyniskart pagalvoję, dešimtą kartą neišrėš, ką mintijo, kartais nuo jo kūnas eina pagaugais. Galbūt nuoširdumas – irgi Dievo duotas talentas, kaip ir balsas, tik už tų dovanų neretai būna tuštoka dainininko asmenybė. Mat ši užsiauginama tik savarankiškai, kantriai ir skaudžiai. Ruslanas šioje sodininkystės srityje turi nemažai patirties, o jo maksimalizmas leidžia manyti, kad tai, kas pasiekta, dar ne viskas.
„Auksinio balso“ pamokos
Ruslanai, ar maksimalizmas jums įskiepytas nuo vaikystės?
Nuo pat „Dainų dainelės“ laikų, pradedant rajoniniais, respublikiniais, baigiant tarptautiniais konkursais. Kai sunkiai, atkakliai sieki užsibrėžto tikslo, ir laimėjimą vertini visiškai kitaip. Nemoku nusileisti, nemėgstu jaustis silpnesnis. Į „Auksinio balso“ konkursą susirinko labai stiprūs dainininkai. Todėl mano taktika tokia: renkuosi ne tai, kas populiaru, nuvalkiota, o sudėtingus kūrinius, kurie atskleistų mano balsą ir vidinį pasaulį. Ne visada pavyksta įveikti užduotį, bet kartelę keliu vis aukščiau. Nei žiūrovo, nei komisijos neapgausi. Jei ne „Auksinio balso“ projektas, nebūčiau pasiryžęs mokytis vokalo. Ne, niekur nesimokiau dainuoti, paskutinės vokalo pamokos man buvo dar vidurinėje, kai muzikos mokytoja mane ruošdavo „Dainų dainelei“. Anksčiau maniau, kad puikai valdau balsą, tačiau dabar žinau, kad net kvėpuoju netaisyklingai. Būtent šis konkursas paskatino rimčiau pažiūrėti į savo profesiją, į balsą kaip į instrumentą, kuriuo dera rūpintis.
Paperkate publiką ne tik balsu – nuoširdumu.
Galbūt šį bruožą išugdė karti mano vaikystės patirtis, įvykiai ir problemos, kurias man teko spręsti: visa tai sukūrė mane tokį, koks esu. Negaliu būti išverstakailis, niekada toks nebuvau. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau toks būti. Esu laimingas, kad negyvenu dvilypio gyvenimo. O dvigubai laimingas todėl, kad žmonės, atėję į mano koncertą, klausosi mano dainų ir jiems nusipjaut, ką aš veikiu privačioje erdvėje. Nepropaguoju homoseksualumo: mano dainos, mano muzika, mano dainos yra kova prieš diskriminaciją.
Kai kurie jūsų poelgiai vis dėlto rodo, kad esate ne tik kovotojas, bet ir narcizas ar provokatorius.
Taip, esu klystantis, nekart esu skaudžiai suklydęs, nebijau pasakyti to garsiai. Anksčiau man trūkdavo drąsos pripažinti kaltę, proto pasimokyti iš klaidų: juk kur kas lengviau apkaltinti kitą, rasti pasiteisinimą nei analizuoti savo paklydimus. Niekas nėra gimęs su gyvenimo instrukcija. Pripažinus kaltę svarbu negyventi tuo. Manau, kad bet kokia nelaimė turėtų ne palaužti žmogų, o jį sustiprinti. Nemanau, kad tie silpnieji ar kitokie nei dauguma turi palūžti, netekti vilties: man yra kitaip. Jei mane pastūmė ar pats parklupau, tai mane tik paskatina nepasiduoti, eiti pirmyn. Net išvadas, patyrus skriaudų, ne visada verta daryti: gyvenu šiandien, šią valandą, šią sekundę ir jaučiuosi laimingas.
Palaikymo grupė – šeima
Kas gi palaiko sunkią valandą? Sako jums – būk nuoširdus, kelkis, nepasiduok!
Šeima. Mano močiutė, mama, dvi sesės ir brolis. Jie man – didžiausia vertybė. Mane nuolat lydi jų meilė, palaikymas, supratingumas, už visa tai esu jiems labai dėkingas. Gyvenime sutikti mylimieji gali keistis, nieko nėra amžino, tačiau gimiau juk ne iš šventosios dvasios. Mama, močiutė man yra nepakeičiami žmonės. Mes siena stojame vienas už kitą, kartu esame ir liūdesy ir džiaugsme. Nors mus skiria atstumas, ryšys su šeima nenutrūko. Močiutė gyvena Lietuvoje, Telšiuose, mama – Norvegijoje. Ji vis dar nepaleidžia gitaros iš rankų, turi puikų balsą, o močiutė dainavo chore. Jos, tiesa, ne itin džiaugėsi mano pasirinkimu tapti dainininku, močiutė netgi manė, kad aš būsiu kunigas, nes vaikystėje buvau gan pamaldus, giedojau bažnyčios chore. Bet atlyžo pamačiusi, kad mane supa pulkai merginų.
Kurgi ne: merginos mėgsta stilingus vaikinus... Kas išugdė jums gerą skonį?
Pirkti drabužių eidavome kartu su močiute. Nors visada tik pats spręsdavau, kaip rengtis, dėl to tarp mūsų niekada nekildavo konfliktų. Ji geresnio kąsnio sau gailėdavo, taupydavo, kad nupirktų konkursui kostiumus, batus, kad neatrodyčiau prasčiau už turtingų tėvų vaikus, kad patirčiau patyčių dėl išvaizdos. Man labai skaudu, kad močiutė neturėjo savo gyvenimo. Ji gyveno dėl savo vaikų, vėliau – dėl anūkų, ji viską, ką darė, darė dėl mūsų. Dabar, vos tik ištaikęs laisvą dieną, stengiuosi ją aplankyti, parodyti dėkingumą.
Gal turėjote muzikos idealą, dievuką?
Buvau individualistas. Gebėdavau atkreipti į save dėmesį, mokykloje mane vadindavo pamaiva, nors ne vienas vaikinas man pavydėjo mokytojų ir mergaičių dėmesio. Keldavausi likus dviem valandoms iki pamokų, negalėdavau išeiti į mokyklą nenusiprausęs duše, nesusišukavęs, nesusitvarkęs. Kiekvienas merginų ar mokytojų komplimentas skatindavo rūpintis savimi. Man 29-eri, ir ačiū Dievui, neatrodau vyresnis. Taip, šiemet bus jau 30... Nežinau, ar tai svarbu. Ne nugyventi metai yra turtas, o įgyta patirtis. Nepabrėžiu amžiaus, 30 – nuostabus skaičius, atšvęsiu gimtadienį su trenksmu. Nesu linkęs gailėtis dėl to, nes būtent todėl esu toks, koks esu.
Mačiau jūsų nuotraukas iš viešnagės Amerikoje vaškinių figūrų muziejuje. Šalia kurios kopijos buvo smagiau stovėti – sero Eltono Johno ar prezidento Barako Obamos?
Abi šios asmenybės man labai imponuoja. Tačiau nesu labai politiškas, politika nepasitikiu, nors norisi tikėti, kad teisingumas kada nors ateis ir į mūsų namus, kad šalyje nebeliks korupcijos. Viešėdamas Los Andžele, specialiai nuvykau į Nevados valstiją, tikėdamasis patekti į Eltono Johno koncertą Las Vegase. Deja, tai pasirodė neįmanoma, beliko paguodai nusifotografuoti šalia vaškinės Eltono Johno figūros.
Žvelk atidžiau į veidrodį
Esate gyvenęs ir svetur. Iš tikrųjų mokate suomiškai?
Šiandien jau sunkiai kalbu, bet viską galiu suprasti: vis dėlto Suomijoje gyvenau porą metų. Tai buvo kalba, kuri suvedė mane su mylimu žmogumi, suomiu Jarmo, kartu praleidome penkerius metus. Nesame kartu, tačiau šis žmogus buvo ir bus mano gyvenime svarbus, turbūt niekada jo nepamiršiu.
Judviejų duetas su Jarmo buvo labai žaismingas, su gera humoro doze.
Tai vis klaidinantys mitai apie suomius: lėti, niūrūs, nedraugiški... Amerikiečiai daugumai irgi atrodo storuliai, kemšantys mėsainius. Gaila, kad tokias išvadas žmonės linkę daryti iš anksto: nuvažiuokit, pabendraukit, įsitikinkit! Juokingas toks nusistatymas prieš svetimas tautas, kultūras, prieš kitokius žmones nei dauguma.
Kartais šis būna ir labai agresyvus, reiškiamas ne tik žodžiais. Jūsų laikysena daro įspūdį. Esate toks atlaidus?
Gyvenimas nėra dovanotas tam, kad pyktume, kad nesidžiaugtume juo. Turime galimybę gyventi ir atrodyti taip, kaip norime, ir nereikia bijoti, kad kam nors tai labai neaptinka. Niekas man nenurodinės, kaip man čia būti, neaišku, kiek laiko galėsiu tuo džiaugtis. Neturiu laiko pykti ir gedėti net tada, kai aplanko tikrai skaudžios akimirkos. Nors labai myliu savo šeimą, žinau, kad atėjau į šį gyvenimą vienas, vienas ir išeisiu. Tokia ta mano filosofija. Negaliu patikėti, kad girdžiu dainelės „Tu – mano mergytė“ atlikėją, išgarsėjusį per vieną naktį
Kalbate kaip savistabus, patyręs žmogus, o juk jums dar nėra nė trisdešimties !
Esu dar jaunas, tačiau esu jau daug keliavęs, gyvenęs užsienyje, bendravęs su įvairaus plauko žmonėmis. Mano gyvenimo patirtis nemaža, be to, nebijau gilintis į save, pažvelgti į savo sielos veidrodį. Nevengiame į jį stebeilytis, kai puošiamės, gražinamės, ruošiamės į vakarėlį, tačiau turime giliau žvelgti ir į savo akis, į savo vidų. Kiekvienas galėtų tapti psichologu sau, bet ne visi moka su savimi susikalbėti, tai – sunkus darbas.
Svarbiausia šio meno sąlyga – nuoširdumas, o šis gali būti skausmingas... Nebijote skausmo? Ko apskritai bijote, gal tik pelių?
Iš kur žinote (kvatojasi )? Dar bijau žiurkių ir gyvačių. Bet labiausiai bijau netekti artimųjų, esu labai prie jų prisirišęs. Nesugebu išsiskirti, paleisti mylimų žmonių, veju mintis apie tai, kad galbūt kada nors teks tai patirti.
Nepriklausomas nuo lietaus
Ruslanai, o ar nejuntate išsilavinimo stokos? Andrius Rožickas, turintis auksinę humoro gyslelę, teigia, kad tai yra šalutinis išsilavinimo efektas.
Nepavydžiu Rožickui, nesu pavydus. Akivaizdu, kad jo talentas spinduliuoja iš vidaus, nėra išsėdėtas paskaitose. Iš tikrųjų nesu ragavęs aukštojo mokslo, nesakau, kad išsilavinimo man nereikia. Neatmetu galimybės mokytis toliau, tačiau esu neprognozuojamas žmogus. Netikiu horoskopais, bet Svarstyklių ženklas, po kuriuo gimiau, gan tiksliai nusako mano būdą: niekada nežinau, kas kada nusvers, į kurią pusę. Branginu gyvenimą, kiekviena minutę, praleistą dainuojant. Kiekvienas pasirodymas scenoje man yra laiptelis aukštyn. Niekada nenuleidžiu rankų. Turiu dar svajonių ir šventai tiku, kad jos išsipildys.
Ar jūs, Ruslanai, patenkintas savo vardu? Žemaičių krašte jis labai neįprastas.
Man patinka vardas, kuri man davė mano mama. Tai slaviškas vardas, bet ir lietuviškai, ir suomiškai jis gerai skamba. Matyt, klausiate apie mano kilmę. Nesu tas šimtaprocentinis lietuvis, kurio nuotaika lietingą dieną subjūra. Nesureikšminu nei oro, nei kitų smulkmenų, moku džiaugtis gyvenimu.
Esu rusakalbis, bet rusiškai nebemoku: gerai mokėjau, kai mokiausi rusų mokykloje. Dabar rusiškai kalbu tik su močiute, ir vis įveliu lietuviškų žodžių. Lai žemaičiai neįsižeidžia, bet Telšiuose niekada nesijaučiau kaip namuose. Tačiau didžiuojuosi savo miestu, į kurį įvažiuojant užrašyta žemaitiškai „Telšia“, palaikau net tuos, kurie reikalauja žemaitiškų pasų ir juos gauna. Jei dėl to jie pasijus tikresni žemaičiai, puiku. Gerai, kad gyva yra žemaičių tarmė, tačiau manau, kad ji labai šiurkšti. Mokykloje mokiausi literatūrinės lietuvių kalbos, jos žinios būdavo įvertintos 9–10 balų, o rusų – 7–8. Sakote, rusų klasikai? Prisipažinsiu, neturėjau laiko daug skaityti, ir pamokose būdavau retas svečias dėl konkursų, kuriuose nuolat dalyvaudavau. Užtat garsinau savo mokyklą, buvo malonu parvežti jai laimėtus medalius ir statulėles.
Pasižymėjęs konkursuose, nesididžiuojate koncertuoti Lietuvos provincijoje.
Kad žinotumėte, kiek šilumos turi provincijos žmonės! Man nesvarbu, kokiai publikai – miesto ar kaimo – dainuoti, bet ne visada su ja užsimezga ryšys, ne visada gimsta tas jausmas, kai, tylant paskutinėms kūrinio natoms, visa salė, prieš tai sulaikiusi kvėpavimą, pakyla ploti... Koncerte Kazlų Rūdoje dėl to vos sulaikiau ašaras: buvo taip sunku tvardytis, kad paprašiau visų atsisėsti, kad galėčiau baigti dainą, juk ne operos ariją atlieku... Tačiau publika plojo sėdėdama, spinduliuodama tokią šilumą... Jei žmonės nesusirinktų į mano gyvo garso koncertus, dėl kurių kiti muzikantai galbūt šaiposi sakydami, kad neverta taip stengtis dėl menko uždarbio, jei pardavėjos man nesišypsotų, kai perku duonos kepaliuką, jei manęs nepalabintų nepažįstami gatvėje, gal ir suabejočiau, ar einu teisingu keliu.
Muitą už galimybę eiti juo jau sumokėjote nemažą. Ar ne apie tai kultinė jūsų daina „Laisvės kaina“? Linkiu, Ruslanai, nepamesti šio kelio dėl takelio.
Rūta Klišytė
