Ruslanas Kirilkinas (27m.) kaip viesulas grįžo į lietuviškąją pop sceną, o “Žvaigždžių duetuose"
kartu su buvusiu mylimuoju ketina eiti iki finalo. Paklaustas, ar tarp judviejų iš naujo nesuliepsnos jausmai, dainininkas sako tvirtą ne: “Mes laimingi išmokę būti draugais".
– Ne viename interviu sakei, kad be muzikos uždustum. O pastaruoju metu net ir medikai sako, kad muzika gydo. Pritari?
– Muzika man – vaistas, kuris gydo ir nuo depresijos, net pačiomis sunkiausiomis ir žiauriausiomis akimirkomis ji mane “ištraukia". Dėl jos aš einu pirmyn. Ji man suteikia energijos. Kaip mylimoji – kai reikia pataria, kai reikia ašarą nubraukia, o kartais pabara. Muzika – mano angelas sargas.
– “Žvaigždžių duetuose" dalyvauji su buvusiu vyru Jarmo. Negi po skyrybų neliko jokių skaudulių...
– Mane turėtų suprasti poros, kurios išgyveno skyrybas. O po to likimas tiesiog netikėtai juos vėl suvedė drauge. Tačiau tai nereiškia, kad mes vėl kartu. Nors turiu pripažinti, kad nėra lengva. Mes vienas kitą pernelyg gerai pažįstam: žinom, kaip pagirti, žinom, kaip įkąsti... Abu esam menininkai – asmenybės. Karštakošiai, turintys ambicijų, todėl per repeticijas kyla nemažai ginčų ir pykčių, nes išlenda asmeniškumai. Tikiuosi, kad scenoje to nesimato. Tačiau šis projektas mus išmokė būti draugais.
– O iki tol nebuvote?
– Santuoka – visai kas kita. Mes vienas kitą mylėjom, “popinom". Buvom mylimieji, bet ne draugai. Gal tai ir buvo viena pagrindinių mūsų skyrybų priežasčių. Nauji jausmai tarp mudviejų tikrai neužgims ir mes tikrai nebebūsim kartu. Bet projektas mums leido vienas kitą pažinti iš kitos pusės.
– O dabar tavo širdis laisva?
– Gal kitas klausimas? Nenoriu daryti tos pačios klaidos ir kalbėti apie labai asmeniškus dalykus. Tiesiog šiuo metu esu be galo laimingas. Man sunku būti vienam. Juk visiems norisi, kad juo kažkas rūpintųsi, mylėtų, globotų ir panašiai.
– Suomiai šiuo metu įvardijami kaip viena sveikiausių tautų. Ar gyvendamas ten pastebėjai, kad jie labiau rūpinasi savimi?
– Kai tik ten apsigyvenau, mane ėmė juokas matant, kaip šeimos su vaikais, nesvarbu kokio amžiaus, eina pasivaikščioti su lazdomis. Jomis mosuoja net eidami į parduotuvę. Tik vėliau man paaiškino, kad tai šiaurietiškas vaikščiojimas, kuris Suomijoje yra baisiai populiarus. Iš tiesų jie velniškai daug juda. Į darbus dažniausiai važiuoja dviračiu ir visai nesvarbu, ar lauke šviečia saulė ar lyja. Be to, jie labai sveikai maitinasi, o toks maistas parduotuvėse pigesnis, nes jo gamintojus remia valstybė.
– Gal gyvenimas Suomijoje ir tave privertė keisti gyvenimo būdą?
– Be abejo. Tiesa, grįžęs į Lietuvą vos per kelis mėnesius grįžau prie “blogųjų" lietuviškosios mitybos įpročių. Suomiai valgo be galo daug žuvies ir daržovių. Pradžioje bandžiau tiek Jarmo, tiek mūsų draugus supažindinti su lietuviška virtuve. Bet cepelinai, kugelis su spirgučiais jų nesužavėjo. Šie patiekalai jiems buvo visiškai nesuprantami, kaip, beje, ir šaltibarščiai. Vienintelis, kas patiko, – kepta duona su česnaku ir sūriu.
– Kaip geriausiai pailsi?
– Geriausias poilsis – pabūti vienam. Tyloje, skaitant gerą knygą, išjungus visas technologijos priemones: kompiuterius, mobiliuosius.
– O aplink puodus mėgsti sukiotis?
– Taip. Tai – mano hobis. Tiesa, savo pagamintų patiekalų nelabai mėgstu valgyti. Net negalėčiau paaiškinti, kodėl. Bet, kaip draugai sako, stiliuką turiu. Lėkštė visuomet mirguliuoja įvairiausiomis spalvomis, nes dedu daug daržovių, ryžių, kuskuso ir panašiai. Pastaruoju metu “žiauriai" pamėgau rytietišką virtuvę.
– Gyvendamas Lietuvoje nemažai iškentėjai, kuomet prabilai apie savo orientaciją. Ar po kelerių metų grįžus namo situacija pasikeitė? Gal lietuviai tapo tolerantiškesni?
– Visų pirma čia trūksta pagarbos žmogui, o kai jos nėra, apie kokią toleranciją galime kalbėti! Nors einat gatve pirštais jau nebe taip baksnoja, bet vis tiek dar iki Europos mums toli. Susituokiau Suomijoje ir niekas mūsų nelaikė netradicine šeima. Ten apskritai neegzistuoja toks terminas. Jei jau mums taip gerai, jiems vienodai žydi sodai. O Lietuvoje iš karto kiltų piketai ir protestai.
– Tai kaip bus – liksi Lietuvoje ar kelsi sparnus svetur?
– Po pasaulį jau pasibasčiau ir supratau, kad mano širdis vis tiek yra čia. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad tikrai liksiu Lietuvoje. Čia mano artimieji, draugai ir močiutė. Juk niekur geriau nerasiu.
E. Machova
R. Kirilkinas sužibėjo televizijos eteryje
