Rusijos remiamas Čečėnijos Prezidentas Ramzanas Kadyrovas, laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ (rugsėjo 10d.), sakė esąs pasirengęs padėti „Įvesti tvarką“ kaimyninėje Ingušijoje.
Paklaustas, ar tai galima padaryti einant tuo pačiu keliu, kaip Čečėnijoje, jis atsakė „Be problemų. Jei mes norime tvarkos, mes ją įvedame, kaip du kart du. Juk tai tik maža respublika.“
Paklaustas, kaip tai padarytų, Kadyrovas buvo lakoniškas: pasodinčiau į kalėjimą nusikaltėlius ir eliminuočiau banditus. Visi žino, kas jie. Ar tai gali būti sudėtinga?“ – klausė jis.
Jis sakė, kad viskas, ko tam reikia – aukščiausiojo vado – Vladimiro Putino įsakymas. „Tiems, kas gaudo banditus, reikia nusiimti kaukes. Mes juos gaudom be kaukių ir jie mūsų bijo“, - gyrėsi R. Kadyrovas. Jis sakė „broliškai patariąs Muratui Ziazikovui (savo kolegai Ingušijoje) griežčiau naudoti savo teisėtus įgaliojimus ir daugiau „dirbti su žmonėmis“. Kai bus įvesta tvarka, jis sakė su Ziazikovu sušoksiąs Lezginką (nacionalinis abiejų tautų šokis).
Anksčiau R.Kadyrovas vadovavo 8 tūkst. žmonių ginkluotai formuotei. Pagal nesuskaičiuojamą daugybę liudininkų parodymų, "kadyrovininkai" - į kurių rankas Rusijos armija perdavė saugumo užtikrinimą Čečėnijoje - grobė, kankino ir žudė žmones, įtarimus ryšiais su islamo sukilėliais, kovojančiais prieš Maskvą.
Kai kurie nukentėjusieji nuo žmogaus teisių pažeidimo kaltino R.Kadyrovą, kad jis asmeniškai kankino žmones - kai kuriais atvejais degino juos litavimo lempa.
Tuo tarpu, Ingušijoje gyvenantys čečėnų pabėgėliai sako, jog padėtis labai primena tą, kurią jie matė prieš prasidedant „antrajam Čečėnijos karui“. „Išėjęs į gatvę vidury dienos, negali žinoti kas tavęs laukia. Daug beprasmiško, nekontroliuojamo, nemotyvuoto smurto, kurį vykdo tikrai ne kažkokie pavieniai separatistai, kaip tai aiškina valdžia, o kažkas – labai gerai organizuotas ir suinteresuotas“, pasakojo vienas iš jų čečėnų nevyriausybinei organizacijai.
Būdingais tapo tokie atvejai, kaip Apti Dolakovo (įtarto esant sukilėliu) nužudymas Karabulake, po kurio vietos OMON’as sulaikė keletą persirengusių FSB darbuotojų, pas kuriuos buvo rasti ginklai, panaudoti nužudant rusišką šeimą ir jos gamines iš Dagestano. Gavus įsakymą iš viršaus, sulaikytieji buvo paleisti (Chechnya Weekly, rugsėjo 6 d.). Stebėtojai pabrėžia keistą sutapimą – šie smurto protrūkiai ypač suaktyvėjo kaip tik po to, kai į Ingušiją įvestos papildomos pajėgos.
*******
Čečėnų sukilėliai nuo 1994 metų kariavo du karus su Rusija. 1996m. Rusija buvo pasirašiusi Chasavjurto susitarimus, kuriais buvo pabaigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis "dėl tarpusavio santykių pagrindų" įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto. Nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinių Tautų Organizacijoje. Vėliau Rusija sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Š. Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl IČR nepriklausomybės taip ir neįvyko.
Rusijos pradėtų karų metu visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Be to, Rusijos karinės pajėgos ir šnipai, Čečėnijoje ir užsienyje nužudė keturis Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentus: D. Dudajevą, Z. Jandarbijevą, A. Maschadovą ir A. Sadulajevą.
Minimaliais skaičiavimais, vien pirmame Čečėnų kare žuvo 46500 žmonių. Kitais skaičiavimais aukų skaičiai gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 žuvusiųjų. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.
Rusijos mėginimai legitimuti Čečėnijos statusą ir santvarką, žmogaus teisių organizacijų požiūriu yra nevykę. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija priimta 2003 kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad jame iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.
Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, vien nuo 1999 metų iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas tas, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežant į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Tikslių duomenų, kuriuos patvirtintų nepriklausomi šaltiniai, nėra.
