Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Ko dar galima tikėtis Lietuvai iš Rusijos? „Savaitės“ studijoje – buvusi krašto apsaugos ministrė, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto narė Rasa Juknevičienė.
– Ar galima manyti, kad Rusija reaguoja į Lietuvos poziciją?
– Manau, kad Rusija visada reaguoja į Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip laikinas valstybes pagal jų politiką. Ir visa tai labiausiai susiję su tuo, kad Vladimiras Putinas turi išsikėlęs sau užduotį atstatyti Sovietų Sąjungą. Ir dabar, Krymo konflikto metu, jiems tiesiog svarbu čia užsitikrinti savo tam tikrą atramą.
– Tai tokiu atveju, V. Putino pareiškimas, kad Maidano smogikai buvo rengiami Lietuvoje ir Lenkijoje, buvo neatsitiktinis, jis gali turėti pasekmių?
– Aš manau, kad taip. Vakarų ekspertai tai vertina labai rimtai. Ir, jų nuomone, tai – kažkokie paruošiamieji darbai. Gali būti, kad galvojama apie ateities intervenciją. Aš tikiuosi, kad to nebus, tačiau ruošiama dirva.
– O tada iš kitos pusės: šiomis dienomis JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centro atstovas pareiškė, kad po to, kas įvyko Ukrainoje ir Kryme, JAV karo pajėgų elementai gali būti dislokuoti Lietuvoje, bet tai priklausys nuo Lietuvos Vyriausybės pritarimo ir prašymo. Ar Lietuva turi norėti ir prašyti?
– Na, be abejo, aš tikiuosi, kad iki tokios išdavystės dar niekas nepriėjo. Nors prieš kelias dienas kalbėję trys iš keturių valdančiosios koalicijos partijų lyderių, atvirai pasakius, mane gerokai nugąsdino. Todėl, kad jie, pasisakydami dėl Ukrainos įvykių, iš esmės stojo V. Putino pusėn. Aš tikiu, kad prezidentė, užsienio reikalų ministras, krašto apsaugos ministerija netrukdys ir kad jie, esant reikalui, paprašys NATO pagalbos.
– Na, jau kurį laiką mes kalbame, kad prieš Lietuvą yra naudojama, ir ne tik prieš vieną Lietuvą, prieš posovietines šalis, vadinama „minkštoji galia“ – informacija ir propaganda. Pasak Rusijos propagandininkų, tai – žymiai veiksmingesnė priemonė nei karo veiksmai, kurie pakenkia juos naudojusios šalies įvaizdžiui. Ar galima pasakyti, kad „minkštoji galia“ Ukrainos atveju nesuveikė, ir teko imtis karinės jėgos?
– Ji labai gerai kurį laiką veikė, nes Rusija padėjo išrinkti V. Janukovyčių. Ukrainoje – per V. Janukovyčių, Lietuvoje, aš manau, per tokius žmones kaip Viktoras Uspaskichas, Estijoje – Edgaras Savisaaras, Latvijoje –Nilas Ušakovas. Tai yra Rusijai palankūs politikai. O tikslas – kiek galima aukščiau pakelti juos valdžioje, kad turėtų įtaką.
O V. Janukovyčius čia yra aiškus pavyzdys. Ką jis pirmiausia padarė ir kokioje dabar situacijoje nebūtų Ukraina? Atsisakė paraiškos į NATO, pratęsė sutartį Sevastopolyje su Rusijos karinėmis pajėgomis iki 2042 metų, pakeitė saugumo, jėgos struktūrų vadovus. Pora gynybos ministrų buvo tokių, kurių šeimos Maskvoje gyvena, kurie iš esmės yra Rusijos piliečiai.
Taigi visa tai vyko „minkštųjų galių“ pagalba. Taip pat buvo perimta žiniasklaida, propaganda, didžiulė korupcija, didžiuliai papirkinėjimai. Ir atsitiko taip, kad Ukrainos žmonės neapsikentė to, matyt, peržengė visas ribas. Kai nuvertė V. Janukovyčių, atėjo „kietosios galios“. Šis scenarijus, akivaizdu, būtų naudojamas ir kitur. Nežinau, kas bus ateityje su Kazachstanu (dar čia gal tolokai), kitomis valstybėmis. Bet Moldova, Gruzija, ypač Moldova, šiandien, manau, yra didelėje grėsmėje.
– O kaip tos Kremliaus „minkštosios galios“ toli pažengusios Lietuvoje?
– Labai stipriai, tik gaila, kad niekas nenori kalbėti. Pats ryškiausias bandymas daryti įtaką – per energetiką. Lietuvoje tai buvo daroma ilgus metus. Ir čia V. Uspaskichas yra vienas iš pavyzdžių, kaip minėjau, bet ne tik. 500 mln. dolerių praėjusių metų „Rossotrudničestvo“ biudžete – kam tie pinigai skiriami? Žiniasklaidai, politikams pirkti, sukurti įvairiai propagandai ir bandymams veikti žmonių mąstymą. Pasižiūrėkite, kiek intensyviai yra dirbama tame pačiame „Facebooke“ arba kokiuose nors kituose interneto portaluose – tam, kad paveiktų žmonių protus.
– Vienas iš tų „minkštųjų galių“ tikslų yra pasiekti, kad atsirastų žmonių nusivylimas savo šalių valstybingumu, valdžia, vėliau naryste ES, ir tada čia šalia stovi didelis ir mielas kaimynas, kuris yra patikimas, saugus ir t.t. Bet ar po Ukrainos Rusija gali išlaikyti to patikimo partnerio ir kaimyno įvaizdį, juk iš tikrųjų tai agresijos imperija?
– Matote, kažkas pasakė, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Aš matau, kaip daliai žmonių atsivėrė akys. Ir aš esu tikra, kad su tuo, ką daro V. Putinas Kryme, yra jo pabaigos pradžia. Kada bus ta pabaiga, aš negaliu pasakyti: po penkerių, gal po dešimties metų. Tiktai žinau viena, kad iki tos pabaigos jis pridarys labai daug bėdų. Ypatingai toms valstybėms, kurios nespėjo į traukinį taip, kaip mes suspėjome.
Bet net ir čia, turint Karaliaučiaus kraštą... Čia atskira tema – papasakoti apie tai, kaip mes esame netgi iš dalies užblokuoti gynybine prasme tuo, kas pastaruoju metu įvyko Karaliaučiuje ir aplink mus. „Iskander“ – žemė-žemė tipo raketos – stovi prie Pskovo ir Sankt Peterburgo, mūsų visa teritorija yra pasiekiama Rusijos puolamojo ginklo. Priešlėktuvinė jų gynyba „S-400“ karo meto sąlygomis visiškai uždengia mūsų oro erdvę nuo likusios NATO dalies.
Kodėl Rusija tą daro nuo 2007 metų, šitiek daug pinigų išleido, kad visą vakarinį pakraštį apginkluotų, modernizuotų savo ginkluotę? Vadinasi, kažkam ruošiasi, juk neleido milijardų dolerių vien tik tam, kad pažiūrėtų į tuos žaisliukus.
– Ir baigiant – kiek laiko Rusija, naudodama „minkštąsias galias“, gali būti skyrusi Lietuvai parklupdyti?
– Aš bijau, kad visa tai dabar stringa per Ukrainą. Aš esu netgi labiau optimistė, nepaisant to, kad neramu, kas mūsų čia laukia, bet aš esu optimistė ta prasme, kad kuo daugiau žmonių matys ir supras, kad nebegali nematyti to, kas yra aplinkui. Nebegali nematyti. Bet iš kitos pusės, kol V. Putinas bus su savo imperija ir siekiu ją atkurti, įskaitant ir Baltijos valstybes, tol ir bus tie bandymai.
– Ačiū jums už pokalbį.
