Prieš 65-erius metus, 1940-ųjų birželio penkioliktąją Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Okupavo, išvakarėse paskelbusi ultimatumą, jog rytoj įves savo kariuomenę. Tai buvo Sovietų Sąjungos kartu su Vokietija pradėto karo tęsinys. Dar iki sovietų kariuomenės įvedimo į Lietuvą, Latviją, Estiją, Hitleris jau buvo okupavęs Lenkiją, sovietai jau buvo užpuolę Suomiją, buvo spėjęs įvykti ir bendras abiejų agresorių karinis paradas Breste, dabar, beje uoliai nutylimas…
Baltijos šalių okupacijai pridengti buvo pasitelkta gerai ištreniruota Kremliaus propaganda. Odės Lietuvos "savanoriškam" įstojimui į Stalino Rusiją skambėjo ilgus penkis dešimtmečius. Tik po Boriso Jelcino ir Vytauto Landsbergio 1991 metų vasarą pasirašytos sutarties radosi viltis, kad tiesa amžiams nugalės melą. Deja, Stalino surežisuoto makiaveliško spektaklio tęsinį visas pasaulis gavo progą stebėti ir 2005-aisiais, jau XXI amžiuje.
Beveik 19 tūkstančių sovietinių karių, dvi tankų brigados ir du aviacijos pulkai, per vieną dieną įvesti į Lietuvą, dabartinėje Rusijoje vėl pradėti vadinti "būtinu Sovietų Sąjungos sienų perkėlimu į Vakarus". Plačiu frontu, lyg per tikrą karą skleidžiama ta pati pasenusi propaganda, praėjus beveik septyniems dešimtmečiams toliau mulkinama rusų tauta, jai su didžiule jėga brukamas melas, neva prie Baltijos jūros gyvenantys estai, latviai ir lietuviai yra rusų priešai.
"Tie, kurie nesugeba pripažinti praeities klaidų, ketina jas pakartoti", - tai rusų žurnalisto Vladimiro Kovaliovo perspėjantys žodžiai. Tokių žodžių šiandieninėje Rusijoje reta, bet gerai, kad jų dar apskritai yra.
Gerai ir tai, kad Lietuva neįsivėlė į diskusijas su rusų istorikais, kaip buvo siūloma - neva dėl okupacijos dar reikia ieškoti kažkokios tikrosios tiesos.
Tiesa, yra faktai. Per okupaciją, trukusią penkiasdešimt metų, kas dešimtas Baltijos šalių gyventojas buvo nužudytas ar ištremtas.
Šiandien jau žinoma ir okupacijos padarytos žalos materialioji išraiška litais, doleriais, eurais ir rubliais.
Faktai, įvykiai yra surašyti liudininkų atsiminimuose, istorikų veikaluose, Visuomeninio komunizmo tribunolo dokumentuose. Tačiau penkiolika pastarųjų metų trunkantis mūsų kalbėjimas apie okupaciją ir jos pasekmes vis dar nėra išsamus. Gal nesąmoningai, bet buvo formuojamas stereotipas, neva žiaurus žodis okupacija tinka tik labai seniems Stalino laikams, o tai, kas vyko vėliau - buvęs jau visiškai normalus tautos gyvenimas.
Istorikai bando išskirti atskirus sovietinio laikotarpio etapus, ieško jiems labiausiai tinkančių pavadinimų ir terminų.
Pirmoji okupacija truko vos metus - nuo 1940-ųjų iki 1941-ųjų, tačiau tūkstančių žmonių suėmimai, pirmoji masinė tremtis, valstybės institucijų, kariuomenės sunaikinimas didžiajai daliai tautos paliko siaubingą, šokiruojantį įspūdį.
Tuoj po pirmosios sovietų okupacijos sekė nacių trimetis, nusinešęs apie du šimtus tūkstančių mūsų bendrapiliečių žydų. 1944 - 1955-ieji - sovietinė reokupacija, kuomet buvo patirti patys didžiausi tautos fiziniai nuostoliai.
Pasaulis dar mažai žino apie Lietuvoje prieš okupantą vykusį karą jau pasibaigus karui Vakarų Europoje. Mūsų pareiga sugrąžinti šį vis dar apytuštį istorijos puslapį į pasaulio atmintį, tačiau visų pirma tai turime padaryti čia, Lietuvoje.
Ką žino šiandieninės lietuvių kartos apie 1949-ųjų Vasario 16-ąją į Radviliškio rajono Minaičių kaimą susirinkusius ir unikalų Lietuvos valstybės teisės dokumentą - Deklaraciją apie būsimą Laisvą demokratiškai besitvarkančią Lietuvą paskelbusius apygardų partizanų vadus - Joną Žemaitį, Aleksandrą Grybiną, Joną Šibailą, Alfonsą Ramanauską, Petrą Bartkų, Vytautą Gužą, Leonardą Grigonį, Bronių Liesį? Tai tikrų tikriausi signatarai, be kurių vargu ar būtų šiandieninė Laisvė. Tikiuosi, kad visų šių žmonių atminimui rasis vietos Lietuvos Respublikos Seime, o Vytauto Žemaičio gerų akių portretas žvelgs į atėjusius ir Prezidento rūmuose, kad apie juos skaitysime knygas, matysime TV laidas, girdėsime radijo laidas.
Šiandien Žuvusiųjų Prezidentu vadinamas vienas pokario partizanų vadų Jonas Žemaitis - Vytautas aštuonerius savo gražiausius gyvenimo metus praleido miškuose, bunkeriuose, vadovaudamas partizanų kovai. Išduotas ir suimtas 1953 -aisiais, buvo tardomas paties Berijos, kalintas ir nužudytas Butyrkų kalėjime jau po Stalino mirties 1954 metais.
Jo ir daugelio kitų į Maskvą išvežtų kovotojų, valstybės veikėjų nužudymo, palaidojimo aplinkybių iki šiol nežinome. Kremlius tikrai žino jų likimą, jų palaidojimo vietas, todėl, jei yra linkęs rodyti gerą valią, galėtų bent jau praėjus ištisiems dešimtmečiams po jų mirties atskleisti paslaptis, atiduoti jų palaikus Tėvynei. Jono Žemaičio sūnus Laimutis, iki Nepriklausomybės priverstas gyventi svetima pavarde ir tėvui prieš mirtį nuotraukoje parodytas su pionieriaus ženklu švarkelyje, turi teisę žinoti tėvo kapą.
Tautoje gyvas noras žinoti daugiau - tai rodo ir filmo "Vienui vieni" sėkmė. Salės buvo pilnos ne tik vyresniųjų, bet ir jaunimo. Ar ne pats laikas padaryti viską, kad kitų metų birželio keturioliktajai turėtume rimtą kino filmą apie Sibiro gulagus, apie tremtis, apie tas Sibiro motinas, kurioms ir žiauriausiomis sąlygomis nekildavo nė menkiausia mintis žudyti savo vaikų?
Nuo 1953 - 55-ųjų prasidėjo kitas okupacijos etapas, užsitęsęs iki pat Nepriklausomybės atgavimo.
Tai mano kartai tekęs laikas, kuomet po Stalino mirties sušvelnėjus režimui vyko tautos prisitaikymo gyventi ir išlikti periodas. Jis labai nevienalytis - vienoks jis buvo tiems, kurie sugrįžo, parbėgo iš lagerių, iš sibirų, kitoks - kolaboravusiems ar išdavinėjusiems.
Šis laikotarpis yra bene mažiausiai tyrinėtas okupacijos pasekmių požiūriu, tačiau jis bene labiausiai svarbus, jei bandytumėm sąžiningai ir atvirai ieškoti šiandieninės, jau Nepriklausomos Lietuvos problemų šaknų. Juk didžioji dalis dabartinės Lietuvos - kaip tik iš ten.
Tauta išliko, daug ką išsaugojo per šeimas, per bažnyčią, per kultūrą, per nesunaikintą atmintį - todėl ir sugebėjom atkurti savo valstybę. Tačiau nuostoliai, patirti toje melo ir kaukių sistemoje juntami iki šiol.
Niekas geriau ir tiksliau už Čingizo Aitmatovo papasakotą sarozekų lengendą nėra aprašęs dvasinės okupacijos pasekmių. Priminsiu, ypač negirdėjusiems, kirgizų rašytojo aprašytus mankurtus - nelaimingus žmones, kuriuos gilioje senovėje okupantų kareiviai paimdavo belaisviais, ant jų galvų užtraukdavo šviežią dar krauju garuojančią kupranugario odą, o ji džiūdama traukdavosi, verždama galvą. Taip žmogus užmiršdavo savo praeitį, net motiną ir uoliai tarnaudavo pagrobėjams.
Č. Aitmatovo knyga "Ilga kaip šimtmečiai diena" buvo parašyta prieš pat Atgimimą, tuomet visi ją skaitę gerai suprato, kad legenda ir buvo skirta taip vadinamam "tarybiniam" žmogui. Tik jokiame sapne negalėjom įsivaizduoti, kad jos gilią prasmę svarstysim ir praėjus penkiolikai metų po Nepriklausomybės atgavimo, kai mankurtiško gyvenimo pasekmės išryškėjo lyg vėlyvosios ligos komplikacijos, apimančios kone visas tautos gyvenimo sritis ir, kaip nebūtų gaila, metastazėmis, tikiuosi, pagydomomis, persimetančios į jaunesnes kartas.
Dvasinė okupacijos žala yra sunkiai apskaičiuojama, o įveikti jos pasekmes tikrai nepadės joks žalos atlyginimo įstatymas. Tai turėsime padaryti mes patys ir tik mes patys.
Vos prieš keletą dienų palaidojom tylų, darbštų, tvirtą Nepriklausomybės žmogų, tremties poetą Vytautą Cinauską, nuoširdžiai dirbusį ir čia, Seimo salėje. Iškentęs sunkiausią 1941-ųjų tremtį, Rešiotuose praradęs tėvą, parbėgęs iš Sibiro į gimtinę vėl suimtas ir kalintas lageriuose antrą kartą, išėjo iš mūsų, taip ir nesulaukęs buvusio STT vadovo, Generalinės prokuratūros atsiprašymo net ir po to, kai teismai atmetė jų apgailėtinus bandymus šį žmogų apšaukti žemgrobiu.
Žmonių, įskaudintų neteisybės jau Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje - šimtai, o gal ir tūkstančiai. Tai atsitiko ir todėl, kad ištisus penkiasdešimt metų dėl sovietinės okupacijos neturėjome moralios žmonių reikalus ginančios teisės. Ir teisė, ir moralė turėjo būti tarybinė. Gal todėl ir kai kurie jaunesni atvirai sako nežiną, kas yra ta moralė.
Atsakymas nežinantiems yra, tokiems ne kartą yra atsakęs ir Vytautas Cinauskas, viename savo eilėraščių sugebėjęs atsiprašyti net Sibiro žemės:
"Atleiskit man, Tunguskos žemės žuvys,Už jūsų motinų sutrintus ikrelius slidžius,Kada uodų sukandžiotas ir prakaitu pasruvęsAnt jūsų lopšio suverčiau sunkius medžius."
O ką atsakyti Danutei Gogelienei iš Kauno, kurios močiutė tais pačiais 1941-aisiais buvo ištremta į Sibirą iš Marijampolės, ir kuriai, kaip ir ne vienam jos likimo broliui, teko patirti antrąją žemės nacionalizaciją jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Tie patys "tarybiniai" , matyt taip ir nesugebėję nusiplėšti smegenis tebespaudžiančios kupranugario odos bei palikti dirbti prie žemės grąžinimo reikalų, vidury baltos dienos Danutės žemę atidavė kitiems, matyt saviems, tokiems pat "tarybiniams". Šie pardavė - ir štai, skaito moteriškė Marijampolės apskrities viršininko atsakymą - esą, "vsio zakono", nes, rašoma jame, "tretieji asmenys Jums priklausiusią žemę įsigijo sąžiningai".
Banalu kartoti, jog tik tiesa padarys mus laisvus, bet tikrai teisingumo nėra vien todėl, kad vis dar nelaisvi žmonės jį bando kurti.
Penkiolika Nepriklausomybės metų leido sužinoti daug tiesos ne tik apie didvyriškumą pokario miškuose, bet ir apie išdavysčių mastą.
Juozas Markulis - Erelis, išdavęs aukščiausią pasipriešinimo kovų vadovybę, beveik visą likusį laiką iki Nepriklausomybės atgavimo auklėjo "jaunąją tarybinę kartą" vienoje aukštųjų mokyklų. Ar ne iš čia mano kartos nežinojimas, kas yra moralė politikoje? Ar ne iš čia ir gėdingas mano kartos nušalintojo Prezidento nesugebėjimas pakelti užgriuvusios atsakomybės?
Žinojimas apie moralę politikoje prasideda nuo savo tautos istorijos žinojimo. Būtų gerai, kad kiekvienas Seimo, Vyriausybės narys, davęs priesaiką, aplankytų Genocido aukų muziejų, buvusius KGB rūmus ir ten dar kartą pasirašytų. Gal tada nekiltų abejonių, ar reikia keisti Archyvų įstatymą, kurio dabartinė redakcija okupacinio laikotarpio istoriją uždarė net septyniasdešimčiai metų?
Ruošdamasi šiam kalbėjimui, maniau pabaigos žodžius dėlioti viltingai, tačiau atidėsiu juos kitam kartui.
Dabar gi noriu atsiprašyti visų mus šiandien girdinčių dar gyvų partizanų, tremtinių, savo senelio, gulinčio kažkur po užaugusiomis pušimis Rešiotuose prie Krasnojarsko, kad iš šių rūmų, kažkada Lietuvos širdim vadintų, kol kas nesklinda pokario partizanus vedęs itin stiprus pareigos, aukojimosi tėvynei jausmas.
Atsiprašau visų.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
