Kraustymasis į Pietus, tas valstybes, kurios anksčiau atrodė visiškai netinkamos gyventi europiečiui, gąsdinančios savo kultūra ir tradicijomis, dabar įgauna didelį mastą. Pasaulio jaunimas atsisako karjeros gimtinėje, išparduoda sukauptą turtą, susikrauna lagaminus ir iškeliauja ten, kur, jų nuomone, gyvenimas bus geresnis.
Apie šį reiškinį kalbamės su radijo laidų vedėju Richardu Jonaičiu, kuris pats dienas leidžia keliaudamas po pasaulį ir apsistodamas tai vienoje, tai kitoje egzotiškoje žemės rutulio vietoje.
Kaip manote, kodėl pietiniai kraštai, egzotiškos valstybės traukia Europos jaunimą?
Na, arba traukia, arba netraukia. Kaip ir knygos – arba traukia, arba ne. Keliavimas – tai vienas iš būdų pažinti pasaulį, pažinti save. Kai kas sako, kad tai geresnis universitetas nei bet kuris kitas, aš tam pritarčiau: keliaudamas sutinki žmonių, kurie sugebėjo ištrūkti iš „matricos“, kurie negyvena stereotipais, išgirstais per vakaro žinias, kurie gal negalvoja, kad Iranas yra priešas „numeris vienas“, kurių netenkina vartotojiška, kapitalistiška sistema, matuojanti žmogaus kokybę tik jo sukauptais turtais. Kiekvieną traukia skirtingos priežastys, bet, jei atvirai, nemanau, kad yra nors vienas skaitytojas (nes jis jau pasirinko skaityti šitą straipsnį), kurio šiuo žiemišku metu netrauktų poilsis ant balto smėlio, nuotykiai Amazonės džiunglėse, galimybė paragauti naujų patiekalų arba pamatyti ugnikalnius.
Ar paprasta europiečiui susirasti darbą, pradėti „iš naujo“ kokioje nors Pietų Amerikoje?
Nežinau, aš asmeniškai dar nebuvau Pietų Amerikoje, nemanau, kad norint išvykti būtinai reikėtų koncentruotis į darbo gavimą – svarbiausia turėti noro išvykti, o tada jau veiklos atsiras. Galima iš pradžių pasavanoriauti, kad apsiprastumei su šalimi, susirastumei draugų, o tada gal ir atsiras kokių idėjų, ką galima sukurti, kur padirbėti. Darbas vien dėl pinigų, net ir pačioje gražiausioje šalyje, daug laimės neatneš.
Aš keliauju po pietryčių Aziją, čia nemažai žmonių dirba anglų kalbos mokytojais, nardymo instruktoriais, bando atidaryti savo kavines ar pan. Ar paprasta, ar ne, nežinau, priklauso nuo žmogaus ir kiek ryžto, laimės ir gerų norų jis turi. Kaip ir sakiau, ar tikrai būtina stačia galva pulti ir ieškotis darbo? Gal geriau pabandyti pakeliauti iš santaupų, rinktis keliavimą autostopu, o ne autobusais – tai geras būdas pramokti kalbos ir išgirsti tikrų žmogiškų istorijų. Tai pat galima nakvoti palapinėje ant jūros kranto, o ne viešbučiuose. Kas suteiks daugiau džiaugsmo: nakvynė 5 žvaigždučių viešbutyje, ar ant jūros kranto – nežinia.
Su kokiais sunkumais gali tekti susidurti šitaip keičiant gyvenimo vietą ir, galbūt, būdą?
Manau, kad šis klausimas gali sumažinti žmonių ryžtą išvykti, todėl skubu nuraminti, kad praktiškai su jokiais sunkumais susidurti neteks. Tačiau tai vėlgi priklauso nuo žmogaus. Be abejo, kitoks maistas iš pradžių gali būti per aštrus, bet prie to priprantama. Galų gale, ir su virėjais galima susitarti, kad aitriųjų pipirų dėtų mažiau nei savo mamai. Kai kuriose šalyse gali būti per karšta dienos metu, bet vėlgi, tol, kol yra karšta, niekas jums netrukdo su knyga rankose, hamake, pasidžiaugti siesta. Man asmeniškai vienas iš labiausiai varginančių dalykų yra vizos: vienose šalyse vienokie reguliavimai, kitose kitokie, bet gyvename XXI amžiuje, internete daug atsakymų į visus klausimus.
Ar pačiam keliaujant dažnai tenka sutikti tokių „persikraustėlių“?
Net nežinau. Aš dažniau sutinku tokių žmonių, kurie baigė mokslus arba šiaip nusprendė pakeisti gyvenimą, keliauja kokius 6 mėnesius ar daugiau. Bet, be abejo, yra ir tokiu, kurie pakeliauja, nusprendžia pagyventi kažkuriose Azijos arba Pietų Amerikos šalyse.
Kaip manote, kodėl tokio amžiaus žmonės nori mesti tai, ką susikūrė ir keliasi į visiškai svetimus kraštus?
Man regis, šiandieniniame vakarietiškame pasaulyje, gal netgi labiau tame, prieškriziniame, gyvenimo į skolą pasaulyje, lengviau prarasti savo asmenybę. Žinot, mus nuolat atakuoja reklamos, pasiūlymai geriausiomis sąlygomis įsigyti tą ar aną, o tie, kurie reklamuoja, pasitelkia psichologijos žinias. Taip kad yra nelengva prieš visą tai atsilaikyti, ir nesvarbu, kad šis ratas ima suktis vis greičiau ar traukti vis stipriau.
Klausydamasis kokios meditacinės muzikos galvoji, ar rimtai man viso to reikia, o gal ne naujoje mikrobangėje ar 3 kvadratinių metrų bute laimė? O ar tas darbas iš tikrųjų teikia laimę? Manau, kad jei skaitote šitą straipsnį, jūs jau puse žingsnio ištrukę iš „matricos“, jei turite galimybę – pasitaupykite lėšų (tiesiog vėliau bus lengviau) ir paskirkite datą išvykimui (tik ne pačią tolimiausią) ir be jokių atidėliojimų. Ir kai ta data artės, nedvejokite, kas geriau – nauja mašina ar kelionė. Išvykite, jei turite galimybę, pusmečiui. Miegokite po palmėmis, stebėkite delfinus, kalbėkitės apie revoliuciją, medituokite ar grokite armonika vakarais, o prie savo įprastų darbų galėsite grižti ir kažkada vėliau, tik būdami labiau patyrę ir žinodami, kur link norite eiti.
