Nors jo fotoaparato objektyvas retai fiksuoja gimtosios Lietuvos vaizdus, Ričardas Jarmalavičius jau trečią kartą visuomenei pristato savo kūrybą. Šįkart − žurnalo „Ieva“ puslapiuose.
Nuodėmingas jausmas
− Ar tiesa, kad esate labiau pamėgęs fotografijas daryti svečiose šalyse? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo „Publicum“ įmonių grupės vadovo.
− Turiu keletą keistų įpročių. Lietuvoje negeriu alaus, bet keliaudamas dažnai mėgstu juo pasimėgauti. Ypač lauko kavinėse. Negaliu paaiškinti kodėl, bet panašiai yra ir dėl fotografijos.
Namie neaplanko noras fotografuoti, nematau akimirkų, kurias norėčiau užfiksuoti. Tai nereiškia, kad jų nėra, gal taip yra todėl, kad esu per daug užsiėmęs ir pernelyg kasdieniškai žiūriu į aplinką.
− Balandį žurnalo „Ieva“ numeryje pristatote savo kūrybą. Ką pamatys skaitytojai?
− Nuoširdžiausias mėgėjo nuotraukas. Tačiau, jei reikėtų sugalvoti parašus po nuotraukomis, būtų keblu. Tikriausiai kažkas panašaus į mano pirmosios parodos pavadinimą: „Iš svetimo dienoraščio“. Man vertę turi tos nuotraukos, kuriose ne šiaip plokšti gražūs vaizdai, bet kai jose yra kažkas užslėpta.
Tai gana nuodėmingas jausmas: pagauta emocija, akimirka, situacijos stebėjimas paslapčia... Tačiau geriausi kadrai − nepadaryti, likę galvoje.
− Kas jums svarbiausia fotografijoje?
− Kad būtų bent žmogaus pėdsakas − jausmas, emocija, drama… Arba paliktas batas pliaže. Nuotraukos sėkmė priklauso nuo fotografo žvilgsnio, nuo to, ką ir kaip jis mato. Problematiškiausia tai, kad fotografas nežino, ar tai, ką mato jis, fotografijoje pamatys ir kiti. Jei žiūrovas to neįžvelgia, jam lieka tiesiog graži fotografija.
Toje pačioje pusėje
− Kaip susidomėjote fotografija?
− Dar studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete pasirinkau fotožurnalistikos specializaciją. Pamenu, „užsikabinau“, darydamas kurso draugų portretų ciklą. Nuo to laiko, tobulėjant fotoaparatams, vis tuo užsiimu. Ir be fotografijos turiu daug planų: parašyti bent kelias knygas, kino scenarijų... Svajonių yra, tačiau trūksta laiko.
− Ar fotografijos aistra paskatino jus organizuoti kasmetinę žurnalistų šventę „Paparaciai“?
− Daug metų dirbau žurnalistu – ir labai rimtuose, ir bulvariniuose leidiniuose, nuo reporterio iki redaktoriaus. Todėl man visada buvo ir yra svarbu, kas vyksta žiniasklaidoje. Dirbdamas ryšių su visuomene kompanijoje nesijaučiu esąs kitoje barikadų pusėje. O matydamas tai, kaip intensyviai gyvena žurnalistai, su kitais sugalvojome tarsi šventę sau: kartą per metus pažvelgti į žiniasklaidos pasaulį subjektyviomis mūsų kompanijos akimis.
O renginio pavadinimas… Paparaco profesija mane labai jaudina. Dar stodamas į žurnalistiką žinojau, kad būsiu arba redaktorius, arba paparacas.
Kava be laikraščių
− Kodėl iš žurnalistikos perėjote į ryšius su visuomene?
− Širdyje vis dar esu ir visada liksiu žurnalistas. Buvau smalsus, atviras viskam kam, objektyvus, bet žurnalistika turėjo vieną minusą – joje galėjai tik fiksuoti įvykius.
Esu veiklus žmogus, todėl man nepatinka būti tik pasyviu stebėtoju. Ryšiuose su visuomene įžvelgiau galimybę daryti įtaką procesams, susijusiems su komunikacija. Be to, ši sritis leido man nenutolti nuo taip artimos žiniasklaidos veiklos.
− Koks dabar jūsų santykis su žiniasklaida?
- Labai dėl to išgyvenu, bet nebegaliu skaityti laikraščių mėgaudamasis rytiniu kavos puodeliu. Todėl, kad matau žiniasklaidos nušviečiamų įvykių virtuvę. Nelabai tikiu tokiais „virėjais“, kurie pasičepsėdami kaifuoja nuo maisto, prie kurio gaminimo ištisas valandas praleido karštoje virtuvėje. Arba kaip jaučiasi ginekologas bendraudamas su moterimi?
Tikiu, kad jie nuoširdžiai sako, neva visi darbo reikalai pasilieka uždarius darbo kabineto duris. Tačiau aš, matyt, būčiau prastas ginekologas.
TIK FAKTAI
R. Jarmalavičius gimė 1966 metais Vilniuje.
Jis yra apdovanotas atminimo ženklu už nuopelnus išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos.
2001 metais įkūrė ryšių su visuomene kompaniją „Publicum“.
