„Buvo laikas, kai žodžiai „krepšinis" ir „Lietuva“ reiškė tą patį. Tai buvo daugiau nei sportas – tai buvo tautą vienijanti jėga. Turime tai išsaugoti", – sako šešiasdešimt septynerių metų krepšinio treneris, ilgametis Vilniaus „Statybos“ žaidėjas Rimantas Endrijaitis.
– Jūsų laikais juk tiek „Statyba", tiek „Žalgiris“ turėjo atskirus aistruolių pulkus, tačiau konfrontacijos tarp jų nepasitaikydavo. Nes Lietuva buvo svarbiau nei klubo pavadinimas. Kas nutiko šiandien? Kodėl krepšininkai dėl garbės kaunasi be noro, o su noru – tik dėl pinigų? Kodėl tribūnos leidžia sau geriau sirgti už svetimos šalies komandą, nei už „ne savo" lietuvišką klubą?
– Minia, ateinanti žiūrėti krepšinio rungtynių, atspindi visuomenę. Per sirgalių elgseną galima stebėti, kaip keičiasi visuomenės vidaus kultūra, moralė, intelekto koeficientas, emocija... Valstybės išpažįstami prioritetai formuoja visuomenės požiūrį į savo šalį, į krepšinį, į krepšininkus. Štai todėl minioje atsiranda agresijos, pasigirsta įžeidžių šūkių, ištikimybė klubui tampa svarbesnė nei tautiniai jausmai...
Pasikeitė ir krepšininkų požiūris į savo misiją. Mes anuomet labai gerai suvokėme, ką iš tiesų darome. Labai gerai suvokėme, kad tai dalykai, kur kas svarbesni nei profesija, nei sportinės pergalės. Tai buvo nacionaliniai reikalai. Dirbome tą darbą daug nekalbėdami, kiekvienas tiesiog jausdami jo svarbą. Krepšininkai, kaip ir kariai, nemoka apie meilę Tėvynei kalbėti atsistoję ant pakylos. O ir dabar, kai politikai iš televizijos ekrano viens už kitą garsiau rėkia, kaip jie Tėvynę myli, man natūraliai bjauru klausytis. Šleikštu. Manau, kad meilė Tėvynei yra veiksmas, o ne žodžiai. Todėl dirbkit savo darbus ir tuomet kiti matys, kaip jūs mylit savo Tėvynę. Argi tais lozunguotojais kas tiki? Nebent tokie patys kaip jie.
– Sakote, pasikeitė ir krepšininkų požiūris. Turite galvoje, kad šiandien pinigai – pagrindinis krepšininkų motyvas?
– Kad ir kaip būtų liūdna – šiandien visose srityse pagrindinis motyvas yra pinigai. Mes pusę darbo dienos dirbdavome gamyklose, paskui eidavome žaisti krepšinio. Už jį algų mums niekas nemokėjo ir kontraktų nesudarinėjo. O šiandien kiekvienas sportininkas turi savo kainą. Kaip automobilis ar televizorius. Jis – tiesiog vaikštanti prekė. Klubui kiekvienas žaidėjas tėra investicija. Nesvarbu, kokios jis spalvos ar tautybės. Tad klubų ekipos – internacionalinės. Net ir mūsiškiai „Lietuvos rytas" ar „Žalgiris“. Tad kaži kokio tautiškumo kalbant apie klubinį krepšinį jau nebereikia ieškoti. Kiekvieno klubo vadovybės valia, kokį klubo įvaizdį kurti – lietuvišką ar internacionalinį. Tačiau, manau, kad visais atvejais krepšinis dar tebedirba tautos vienytojo darbą – į tribūnas jis sukviečia minias, jungia jų emocijas, gaivina bendrumo jausmą.
O krepšininkai... Jie auga jau kitokiame pasaulyje, nei augome mes. Mes augome „už tvoros", o jie nuo vaikystės supranta, kad rinkdamiesi krepšininko specialybę renkasi ir klajojimą po įvairių šalių klubus, kad būti nupirktam – krepšininko sėkmė. Kita vertus, ir pačiam Lietuvos krepšiniui būtų blogai, jei mūsų krepšininkai težaistų Lietuvoje. Juk vien todėl mums ir pavyksta išlikti tarp pirmaujančių, kad dairomės ne tik į savo daržą – žiūrime kaip tobulėja krepšinis Balkanų šalyse, Ispanijoje, JAV, per savuosius krepšininkus perimame jų atradimus...
Didieji sportininkai, kaip ir didieji menininkai, jau nebepriklauso kuriai nors valstybei – genijai priklauso visam pasauliui. Tad Sabonis, kaip ir Mocartas, yra visų.
– Taip, bet Sabonis žaisdavo ne už pasaulio, o už Lietuvos krepšinio rinktinę.
– O štai žaisti už savo šalies rinktinę, mano nuomone, turi būti šventa kiekvieno krepšininko pareiga. Klubuose užsidirbdamas pinigus, rinktinėje jis turi kautis už Lietuvos garbę. Džiaugiuosi, kad didesnė dalis šių laikų Lietuvos krepšininkų dar supranta tai. Nors ir sekinantį sezoną rungtyniavę savo klube – jie vietoje poilsio renkasi lieti prakaitą už savo šalį. Džiaugiuosi, kad krepšinio pasaulyje dar esama patriotizmo. Ir labai gerbiu Vladą Garastą, primygtinai siekiantį, kad Lietuvos rinktinės treneris būtinai būtų lietuvis. Man tai atrodo gražu ir teisinga – tai byloja apie būtent šioje žemėje užaugusius krepšininkus ir strategus.
– Ar džiugina lietuviško krepšinio simbolis Amberis anglišku pavadinimu, kitos noro globalizuotis apraiškos? Afrikiečiai vuvuzelų pavadinimo juk nevertė į anglų kalbą – lygiai taip mielai pasaulis, manau, išmoktų ir lietuvišką žodį „gintaras".
– Ką padarysi, ką padarysi... Pasaulis yra toks ir reikia mokytis jame gyventi. Bet aš manau, kad ne tai yra esminiai dalykai. Jei mes norime pasaulio dėmesio ir pagarbos sau – tad patys gerbkime vieni kitus, gerbkime vyrus, daug dirbančius ir atiduodančius Lietuvai, nelodami tarpusavyje ir nesityčiodami vieni iš kitų. Tada mus gerbs ir pasaulis. Esame pernelyg susiskaldę, nemylime savo artimo, esame kupini pavydo ir jo genami skubame apjuodinti tuos, kurie iškilesni už mus. Tai menkystė. Atsikratykime jos ir darbai šaliai ims geriau sektis.
Dar kartą pabrėžiu – krepšinis tebevienija tautą. Ir ne vien tik didysis krepšinis, ne vien tas, kurį stebime tarptautinėse arenose. Antai mūsų – vyrukų dėl savo malonumo žaidžiančių krepšinį – kompanija. Yra čia ir verslininkų, ir policininkų, yra ir turtingų, ir ne – visi mes per krepšinį išmokstame būti bičiuliais, išmokstame akcentuoti tai, kas mus visus vienija, o ne skaldo. Krepšinis Lietuvoje – populiariausia sporto šaka ir tarp mėgėjų. Todėl jis atlieka labai svarbų darbą – kuria visuomenę ne politiniu ir ne socialiniu pagrindu. O ugdo moralę, pareigos, komandos jausmą. Krepšininkas savojo trenerio juk privalo klausyti. Jis turi atsiduoti komandai, stengtis su savo bičiuliais išvien. Todėl valstybei siūlyčiau daugiau dėmesio skirti neprofesionaliam krepšiniui, ypač vaikų krepšiniui. Kad komandos pojūtis įsišaknytų tautoje, ne tik sporto aikštelėje. Nes šiais laikais juntu komandos pojūčio ir kuklumo stoką. Ypač tarp politikų, kurie, patekę į Parlamentą, ima nebepasiekti kojomis žemės, neadekvačiai suvokti aplinką ir save joje, suserga didybės manija, leidžiančia nesvarstyti savųjų veiksmų.
Iš krepšininkų jie galėtų pasimokyti vienybės ir supratimo, kad komanda gali pasiekti pergalę tik tada, kai kaunasi ne vienas prieš kitą ir netgi ne po vieną, o išvien.
– Dirbdamas treneriu kalbatės su komanda ne tik apie derinukus, bet ir apie bendražmogiškas, tautines vertybes?
– Be abejo. Treneris yra komandos strategas ir filosofas. Jis dirba ne tik su komandos kūnu, bet ir su jos dvasia.
Aš dar ir pats aikštelėje ketinu pasigrumti už Lietuvą. Gana atsakingai ruošiuosi 2012 metų Europos veteranų krepšinio čempionatui, kuris vyks Kaune. Tai ir bus mano paskutinis akordas – paskutinis mano mūšis už Lietuvos rinktinę. Tuomet man jau bus šešiasdešimt aštuoneri – pateksiu į 65–70 metų amžiaus žaidėjų grupę. Dar pakovosim.
