Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Nors gerai išnaudojome praeitą ES struktūrinės paramos etapą – technologiškai perginklavome įmones, yra investuota į savivaldybių infrastruktūras, viešųjų erdvių tvarkymą – ateityje gresia nemenkos bėdos. „Tai galima vertinti dvejopai: viena vertus, miestelių veidai susitvarkė, tačiau reikia nepamiršti ir kito aspekto, kuris Lietuvoje yra dažnai nuvertinamas – eksploatacijos“, – portalui LRT.lt sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis.
Mat didelė investicijų dalis reikalauja nemažai lėšų palaikymui: tai, kas buvo sutvarkyta ir atnaujinta ES lėšomis, nusidėvės, ir vėl reikės pinigų, kurių ES lėšų nebeskirs. „Jei sutvarkėme viešąsias erdves, pristatėme gražių šviestuvų, suolelių, jų išlaikymui reikės pinigų, ir tų pinigų Europa nesiruošia duoti. Iš kokių lėšų tuomet bus išlaikomi už ES pinigus įrengti objektai? Turime kalbėti apie protingą investiciją – sukūrimą objekto, kurį po to būtų galima išnaudoti ir išlaikyti“, – įspėja LPK prezidentas.
– Nuolatos pabrėžiama, ir, rodos, ši tendencija pernelyg nekinta, kad Lietuvos regionuose labai stinga užsienio investicijų. Kaip Jūs vertinate šią situaciją?
– Kartais mes susiduriame su požiūriu, esą kam tų investicijų reikia, jei Lietuvos verslas gali pats daug ką nuveikti. Tačiau užsienio investicijos yra be galo svarbios. Ypač plyno lauko investicijos, kada iš užsienio ateina tiesioginiai pinigų srautai, naujos technologijos, vakarietiška vadyba, rinkos. Dažniausiai Lietuvoje besisteigiančių pramonės įmonių rinkos yra kur kas platesnės nei Lietuva. Taip pat reikia pabrėžti, kad užsienio investicijos, kapitalo buvimas plačiau kelia valstybės saugumo klausimą.
Deja, užsienio investicijomis mes visą laiką atsiliekame nuo savo regioninių kaimynų.
– Kur glūdi šios problemos šaknys?
– Niekada nepasižymėjome lyderiavimu užsienio investicijų prasme. Tam įtakos turėjo biurokratinės kliūtys. Ne kartą yra buvę taip, kad tarp pagrindinių potencialių šalių investicijoms buvusi Lietuva iš investuotojų sąrašo būdavo išbraukiama dėl biurokratijos, regione pripažįstamų nelanksčiausiais darbo įstatymų. Įtakos taip pat turėjo ir korupcija. Žinau ne vieną atvejį, kada dėl to atsisakyta investuoti.
Dabar mes tebeišgyvename sunkų pokrizinį laikotarpį. Europa dar ir dabar negali pasakyti, kad visai atsitiesė po krizės. Kadangi visa Europa sunkiai laikosi, o investicijos daugiausiai yra susijusios su plėtra, šiandien negalime pasigirti, kad atsitiesiame po krizės užsienio investicijų aspektu. Kol kas tas procesas yra vangus.
Prisidėjo ir dar vienas aspektas – didžiulė emigracija iš regionų. Nemažai lietuviško kapitalo įmonių stokoja šiandien darbo jėgos, ypač regionuose, o investuotojams juk taip pat labai svarbu, kad naujai atidarytoms jų įmonėms nestigtų potencialios darbo jėgos. Tai yra gana svarbus faktorius, apsisprendžiant, kur investuoti, o Lietuva čia negali pasigirti labai dideliais pasiekimais.
– Kokias matytumėte išeitis iš dabartinės situacijos? Kaip prie to galėtų ir turėtų prisidėti Vyriausybė?
Demografinė situacija ir emigracija yra vienos didžiausių Lietuvos problemų. Šios problemos neatsiejamos nuo to, kad regionuose stinga darbo vietų. Todėl jaunimas išvažiuoja mokytis į aukštąsias mokyklas arba kolegijas ir į savo tėviškę nebegrįžta, o regione pasilikusi populiacijos dalis sensta. Kuo senesni žmonės, tuo sunkiau ten prikviesti investicijas, nes šiuolaikiniai fabrikai, įmonės pasižymi dideliu informacinių technologijų turėjimu, kompiuterizavimu, robotizavimu, ir ta darbo jėgos kvalifikacija, kurią regionas turi, paprastai nebeleidžia panaudoti jos tose įmonėse.
Regionų problemų sprendimas turėtų būti vienas svarbiausių Vyriausybės prioritetų. Ir, be abejonės, tada užsidegs žalia šviesa investicijoms, kad ir kaip jos ateitų. Netgi, sakykim, su valstybės parama. Turiu mintyje ne vien tiesioginę paramą įmonėms, tačiau ir infrastruktūrinius projektus, tarpsavivaldybinius projektus, kurie paprastai padaro patrauklų visą regioną. Tai padėtų stabilizuoti ir demografinę situaciją.
– Kalbant apie investicijas regionuose, norisi aptarti ir ES struktūrinės paramos panaudojimo efektyvumą. Kaip efektyviai, Jūsų vertinimu, regionuose yra paskirstoma ir išnaudojama ES struktūrinė parama?
Praeitą ES struktūrinės paramos etapą neblogai išnaudojome įmonių technologiniam perginklavimui. Nemaža dalis investicijų teko savivaldybių infrastruktūroms, ypač viešųjų erdvių tvarkymui. Tai galima vertinti dvejopai: viena vertus, miestelių veidai susitvarkė, tačiau reikia nepamiršti ir kito aspekto, kuris Lietuvoje yra dažnai nuvertinamas – eksploatacijos.
Nemaža dalis visų investicijų reikalauja nemažų lėšų palaikymui. Jei sutvarkėme viešąsias erdves, pristatėme gražių šviestuvų, suolelių, jų išlaikymui reikės pinigų, ir tų pinigų Europa nesiruošia duoti. Iš kokių lėšų tuomet bus išlaikomi už ES pinigus įrengti objektai? Turime kalbėti apie protingą investiciją – sukūrimą objekto, kurį po to būtų galima išnaudoti ir išlaikyti.
Čia neišnaudotas potencialas – bendri privačios ir viešos partnerystės projektai, kai sutvarkyta erdvė atveria galimybes privačioms investicijoms. Lietuvoje yra kur pasitempti šiuo aspektu. Priešingu atveju Lietuvos laukia nemaža bėda.
– Kokias ES struktūrinės paramos panaudojimo pamokas turėtume išmokti, kad ateityje, kaip pats minėjote, Lietuvos bėda neištiktų?
Bendras mūsų vyriausybių bruožas yra tas, kad joms trūksta ekonominio mąstymo – pagalvoti, kaip pinigai turėtų būti efektyviai panaudojami. Trūksta kritinės analizės. Kaip, darant kitas investicijas, galima tikėtis naudos, jei nesame išanalizavę teisingų ir klaidingų sprendimų? Turbūt niekas nėra girdėjęs, kad kokia nors institucija būtų ištyrusi tų pinigų panaudojimo efektyvumą, o juk per tą laikotarpį [2007–2013 m. – LRT.lt] buvo investuota dešimtimis milijardų.
Šiuo metu Lietuvos situacija yra labai trapi. Mūsų šalies bendras vidaus produktas (BVP) auga, o gyventojų skaičius mažėja. Skaičiuojant BVP dalį vienam gyventojui, gauname neva teigiamą rezultatą, kuris tuoj siek 75 proc. ES BVP vidurkio, o tai reiškia, kad jau kitame programavimo laikotarpyje (nuo 2020 metų) struktūrinė ES parama mažės.
Tiesioginis ES paramos poveikis mūsų BVP pernai buvo apie 11 mlrd. litų. Taigi šiandien yra kritinis laikas, kai ES parama turi būti sudėliota labai teisingai ir toliaregiškai, kad, sumažėjus paramai bei mums patiems pradėjus mokėti į ES biudžetą, sugebėtume užtikrinti socialines išmokas, pensijas, išlaikyti sveikatos apsaugos, švietimo ir kitas sistemas. Kiekvieną ES paramos litą turime investuoti pamatuotai, kad galėtume gauti užtikrintą grąžą, o objektų, į kuriuos investuota, išlaikymo kaštai netaptų nepakeliami.
– Kuo Lietuva, nepaisant visų kliūčių, išlieka patraukli investuotojams?
Lietuva yra ES valstybė, joje galioja ta pati teisinė bazė, egzistuoja privačios nuosavybės apsauga. Vertinant rizikas, tai yra baziniai elementai. Valstybės finansai yra pakankamai neblogai suvaldyti, nuo kitų metų tampame euro zonos nare, veikiame vieningos valiutos erdvėje, o tai taip pat yra privalumas. Mūsų geografinė padėtis taip pat yra patogi, išplėtotas infrastruktūros tinklas – uostas, geležinkeliai, oro erdvės yra puikiai sutvarkyti ir efektyviai naudojami.
Po įstojimo į ES, NATO mūsų valstybė yra patikimų valstybių sąraše. Geru signalu investuotojams tampa ir gerieji pavyzdžiai. Turime pavyzdžių, kada norvegas, investavęs, tampa tuo geruoju šaukliu savo tėvynėje ir kitiems, tad įmonės, ypač iš Skandinavijos, čia po truputį atsidarinėja. Bet kalbėti apie kažkokį masinį reiškinį dar ankstoka.
Kiek man yra tekę bendrauti su užsienio investuotojais, užsienio šalių ambasadoriais, Lietuva visada yra vertinama pozityviai dėl to, kad yra gana nebrangios darbo jėgos šalis, esanti ES – vienos didžiausių mūsų vartojimo erdvių. Kitaip tariant, galima pagaminti produktą ir, sakykime, per parą pristatyti gana didelėje erdvėje.
Tuo galime pasidžiaugti, tačiau tai neatleidžia mūsų nuo tų namų darbų, kuriuos dar turime nuveikti.
