Prieš 15 metų šią savaitę Rusijos įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios išgyveno aršų konfliktą. 1993 metų spalio 4 dieną Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas įsakė tankams apšaudyti parlamento pastatą, o galiausiai dienos pabaigoje buvo suimti parlamentinės opozicijos lyderiai Ruslanas Chasbulatovas bei Aleksandras Rutskojus. Netrukus po to B. Jelcinas surengė naujus parlamento rinkimus ir referendumą dėl naujos Konstitucijos, kuri suteikė prezidentui žymiai didesnes galias.
R. Chasbulatovas ir A. Rustkojus iš įkalinimo vietos buvo paleisti 1994 metais. Pateikiame R. Chasbulatovo straipsnį, spausdintą „Laisvosios Europos radijo“ internetiniame puslapyje, kuriame jis nagrinėja 1993 metų įvykių priežastis ir jų pasekmes Rusijos parlamentinei demokratijai.
15 metų savaime suprantama yra milžiniškas laiko tarpas. Prabėgo 15 metų nuo tos dienos, kai į klausimą pagaliau buvo atsakyta ir Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba buvo sugriauta ginklų ugnies. Aš norėčiau pareikšti, kad savo ištakomis tai veikiausiai buvo pats demokratiškiausias parlamentas per visą Rusijos istoriją.
1990 metų rinkimai, po kurių mes patekome į valdžią, buvo surengti tuometinio sovietinio lyderio Michailo Gorbačiovo demokratinės transformacijos piko metu. Mes, Rusijos Federacijos liaudies deputatai, buvome išrinkti aršioje kovoje su Komunistų partija, kuri mūsų nesustabdė. Ji jau nebebuvo tokioje pozicijoje, kad tą galėtų padaryti, tačiau neefektyvių bandymų ta linkme būta. Beveik visi išrinkti deputatai kritikavo egzistuojančią partijos administruojamą sistemą ir siūlė įvairius variantus, kaip išspręsti tas problemas, su kuriomis susiduria Rusija.
Tuo pat metu visuomenė puoselėjo romantiškas viltis ir savaime suprantama, kad mes tikėjome, jog galėsime pakeisti viską į geresnę pusę.
Dėl tos priežasties parlamentas žvelgė į ateitį. Tai buvo labai išsilavinę žmonės ir puikiai pasiruošę darbui. Tą jie įrodė 1991 metų rugpjūtį, kai buvo organizuotas pučas prieš M. Gorbačiovą. Parlamentarai reagavo sumaniai ir be jokios baimės.
Aš noriu išsklaidyti mitą, kad pučistus nugalėjo tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Tai tiesiog yra netiesa – vienintelis asmuo, palaikęs B. Jelciną, buvo jo asmens sargybinis Aleksandras Koržakovas, jei tokį prisimenate.
Kai tik pasklido žinios apie perversmą, aš nedvejodamas sušaukiau Aukščiausios Tarybos sesiją ir mūsų 400 deputatų, buvusių parlamento pastate, atliko milžinišką darbą laimėdami ginkluotąsias pajėgas ir Maskvos gyventojus. Tai buvome mes, Rusijos Federacijos liaudies deputatai, kurie galiausiai nugalėjome pučistus.
Ką padarė B. Jelcinas
Tuomet mes nedelsdami griebėmės reformų. Per trumpą laiką mes priėmėme virš 250 fundamentalių įstatymų, kurie socializmą pakeitė kapitalizmu. Tais fundamentaliais įstatymais mes suformavome pagrindus dabartinei Rusijos valstybei. Priežastis yra ta, aš pabrėžiu, kad deja tuo metu Vakarai palaikė B. Jelciną jo žmogėdriškame sumanyme ir pakrikštijo mūsų parlamentą raudonai rudu (tai reiškia, kad parlamentas buvo laikomas komunistų ir fašistų kombinacija).
What Yeltsin Wrought
Tačiau aš manau, kad dabar žmonės suprato, kad būtent ta konstitucija, kuri pakeitė per parlamento šturmą 1993 metais pražuvusią konstituciją, leido šalyje sukurti tokią valstybinę struktūrą, kuri šiandien susilaukia daug kritikos.
Kyla klausimas, ar sistema iškilo pati savo ruožtu? Savaime suprantama, kad ne. Ji tapo realybe po B. Jelcino stovyklos pergalės, po parlamento šturmo, kai B. Jelcinas savo rankose sutelkė neribotas diktatoriaus galias. Būtent B. Jelcino konstitucija yra ta, kurioje parlamentui nesuteikiama jokio ryškesnio vaidmens. Čia ir glūdi visa esmė: parlamento nėra, parlamentinė demokratija mirė, ji buvo sugriauta ginklų pagalba 1993 metais. Tai yra naujos valstybinės sistemos ir naujos konstitucijos atskaitos taškas.
Antrasis padarinys yra karai, nesibaigiantys karai Čečėnijoje ir Kaukaze. Įsivaizduokite situaciją, kad net 10 iš 17 Rusijos Federacijos egzistavimo metų buvo nuolat kariaujamas karas Čečėnijoje. Kokia visuomenė iškilo kaip viso to pasekmė? Visuomenė su militaristinėmis tendencijomis, visuomenė, apimta priešiškumo, visuomenė, kurioje žmonės nepasitiki vieni kitais.
Ši karo psichologija paliko neištrinamą žymę tiek individualioje, tiek kolektyvinėje sąmonėje; tai yra abipusė blogos valios bei korupcijos šaltinis. Priežastis, dėl kurios išaugo korupcija, yra ta, kad žmonės nepasitiki valstybe, kuri atskleidė savo kriminalinį veidą atvėrusi ugnį į savo pačios parlamentą. Kokią valdžią gali turėti tokia valstybė? Tai yra korupcijos, žmogžudysčių ir kitų rimtų nusikaltimų priežastis.
Rusijos parlamento sunaikinimas turėjo didelę įtaką Rusijos visuomenei, Rusijos institucijoms, valstybei kaip visumai, valstybės lyderių veiksmams bei individualių piliečių elgesio motyvacijai. Deja šie aspektai nėra žinomi Vakarams ir žmonės nėra linkę apie tai diskutuoti net pačioje Rusijos visuomenėje.
Taigi 1993 metų pasekmės buvo itin sunkios ir artimiausiu metu nebus galima panaikinti jų neigiamos įtakos. Tiek trumpai apie tai, kas įvyko 1993 metais ir kokios to pasekmės.
