Aktorės Reginos Arbačiauskaitės-Flick kūrybinis kelias iškalbingas – kitais metais ji žymės savo veiklos 40-metį. Per tuos metus sukūrė daugiau nei 50 pagrindinių vaidmenų teatre, kine ir televizijoje.
– Klaipėda ką tik triukšmingai atšventė miesto įkūrimo 760-ąsias metines, kartu vyko didžiausias ir svarbiausias uostamiesčio renginys – Jūros šventė. Jau 16 metų esate klaipėdietė, ar buvote šįmet miesto šventėje?
– Kaip galėjau nebūti? Smagu matyti, kad tokios šventės suteikia galimybę miestui pasitempti, pasipuošti, padovanoti savo istorijai ką nors nauja. Taip buvo ir šiemet – miestas virte virė beveik visą savaitę.
Manau, visus pradžiugino ta proga sukurta Giedriaus Kuprevičiaus oratorija apie miestą ir jo žmones. Man tai buvo vienas puikiausių miesto jubiliejaus šventės atidarymo akcentų.
Miesto ramybė – privalumas
– Turbūt prisimenate pradžių pradžią šiame mieste ir Klaipėdos dramos teatre. Ar niekada nesigailėjote Vilniaus, kuriame gyvenote ir dirbote 23 metus, iškeitusi į daug ramesnį miestą, o dabartinį Nacionalinį dramos teatrą į Klaipėdos dramos tetrą?
– Palikdama Vilnių ir Akademinį dramos teatrą, žinoma, tikėjausi permainų – turėjau viltį naujai atverti save profesinės karjeros kelyje. Sunkumų nebijau. Žinoma, priimdamas tokius sprendimus lauk jų su kaupu, tačiau tie sunkumai mano norų ir tikslų nepakeitė, jie tik dar labiau išsikristalizavo. O Klaipėdos miesto ramybė yra privalumas. Ji man labai prie širdies.
– Esate sukūrusi puikių ir nepamirštamų vaidmenų: Barbora Radvilaitė, Antigonė, Marcė iš „Petro Kurmelio“ ir Janina populiariame seriale „Giminės“. Aktoriai kartais skundžiasi, kad teatras, scena jų nemyli. Jūs turbūt taip negalėtumėte sakyti?
– Scena negali nei mylėti, nei nemylėti, nes be aktoriaus ji tėra pakyla. Svarbiausia, ar tu pats myli sceną ir kodėl nori ant jos užlipti. Ir dar – ar to tikrai nori, nes aktoriaus gyvenime būna visokių akimirkų... Scena nemėgsta tik neatsakingų.
– Kurie vaidmenys jums artimiausi, nepamirštami, galbūt atspindėję jus kaip moterį ir asmenybę?
– Jūs puikiausiai vardijate tuos darbus pati, man nederėtų to daryti. Galėčiau pridurti tik tiek, kad visada artimiausi yra tie vaidmenys,kurie sunkiausiai įveikiami, kurie daugiausia iškankina. Daugiau nenoriu nieko sakyti, teisėjas ir vertintojas yra žiūrovas.
Pauzės – atspirtis ateičiai
– Kaip išgyvendavote laiką, kai vaidmenų buvo mažiau, tuštokus laikotarpius?
– Visada būna tokių laikotarpių. Tačiau tai gera proga pamatyti kitus dalykus. Svarbu nesustoti, neužstrigti savęs gailint ar pasiduoti kokiai kitai netinkamai būsenai. Tokiais laikotarpiais atsiranda galimybė daugiau laiko ir dėmesio skirti artimiesiems, išgirsti jų poreikius. Žinoma, didysis dėmesys visada tenka profesijai.
Jei tie išgyvenimai būna ilgalaikiai ir mintys nuveda į skausmingas savęs paieškas, o kartais net paskatina neprotingas pastangas, vis tiek tai veda į tobulėjimą. Svarbiausia įsiklausyti į savo vidų. Pauzės – gera atspirtis ateičiai.
– Klaipėdos dramos teatras dėl užsitęsusios rekonstrukcijos šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Su kokiomis mintimis ir viltimis pasitinkate naują sezoną?
– Klaipėdos dramos teatras šį laiką išgyvena stojiškai. Niekas,manau, nebyra. O kolektyvas yra gyvas organizmas – sensta ir vėl atjaunėja. Svarbu, kad darbas virtų. Manau, su tokiomis mintimis ir viltimis aktoriai laukia kiekvieno naujo sezono. Aš taip pat.
– Kas jūsų gyvenimui suteikia daugiausia prasmės?
– Prasminga atrodo, kai sėkmingai išsipildo viskas, ką planuoji, bet dar nuostabiau, kai kartais neplanuoti dalykai atskleidžia ką nors nauja apie save ar atveria visai nepažintą ir, atrodo, nepasiekiamą tau buvusią gyvenimo pusę.
– O džiaugsmo?
– Kai sugebi save valdyti ir per ilgai neužsibūti džiaugsmingos ar negatyvios būsenos.
Didžiausias ramstis – šeima
– Į ką atsiremiate, kai apima negatyvi būsena?
– Pirmiausia bandau atsiremti į save. Ir visada gelbsti, jei apimtas sunkios ar laimingos būsenoje neužmiršti kitų, iš jų mokaisi. Kabinuosi į šeimą, į artimiausius žmones.
– Viena žinoma aktorė neseniai sakė, kad sulaukus 40 metų moterų aktorių vaidmenys tampa nebeįdomūs, nes tenka vaidinti mamas, o paskui močiutes. Kokia jūsų nuomonė?
– Ką jūs, juk tos močiutės ar mamos dar yra ir, be abejonės, jos įdomūs žmonės.Tai ir yra raktas. Amžius mums nepavaldus, kad ir kaip būtų skaudu. Vis dėlto kiekvienas amžiaus tarpsnis susijęs su nauja patirtimi. Aktoriui ši patirtis – neįkainojamas turtas, tik svarbu jį tinkamai realizuoti, kad praturtintų ne tik tave patį, bet ir žiūrovą.
– Jūsų vyras Rokas Flickas – habilituotas ekonomikos mokslų daktaras ir rašytojas. Du meniniškos sielos žmonės, gyvenantys po vienu stogu, turbūt turi ir bendrų idėjų bei sumanymų?
– Dėkoju, kad pastebite. Taip, iš tiesų neseniai leidykla „Alma littera“ išspausdino naują vyro romaną „Paskutinis traukinys“. Apie save ir savo kūrybą jis puikiai pasakoja pats įvairiuose interviu ir susitikimuose su skaitytojais. Į tuos susitikimus kol kas važiuojame kartu.
Man malonu susirinkusiesiems paskaityti vieną kitą ištrauką iš jo romanų susirinkusiesiems. O kad randame drauge veiklos, tai irgi tiesa. Jis padovanojo man istorinius monologus apie Lietuvos moteris. Tokie dalykai, manau, tik stiprina mūsų šeimą. O ir man, kaip aktorei, atsivėrė naujos galimybės.
– Turite du jau suaugusius vaikus, dukrą ir sūnų. Nė vienas iš jų nesekė jūsų pėdomis. Bet aktorių vaikai turbūt nebūna toli nuo teatro?
– Vaikai visada mane palaiko, domisi mano darbu ir padeda. Net kritikos sulaukiu. Ir diskusijų daug vyksta apie teatrą. Jos būna gana karštos, nes visi esame labai nepriklausomos asmenybės (šypsosi).
– Kas yra didžiausias jūsų kritikas?
– Mūsų darbą kritikuoja kas netingi. Gal tiksliau būtų sakyti – aptarinėja. Ir ne tik darbą... Iš dalies tai suprantu, nes visos mūsų pastangos ir yra ne dėl savęs, o dėl kitų ir kitiems. Tačiau retai ta kritika yra konstruktyvi. Aišku, dar blogiau, jei kritika tavęs visai nepasiekia. Juk aptarinėjančiųjų vaizduotė, fantazija ir išprusimas kartais gali pranokti ir pačių kūrėjų įdėtas pastangas. Taigi dažnai didžiausias kritikas sau esu pati.
TIK FAKTAI:
Aktorei R. Arbačiauskaitei visą gyvenimą tenka migruoti. Ji gimė Šiauliuose, vaikystės dienas leido Pakruojyje, vidurinę mokyklą baigė Naujojoje Akmenėje, studijavo ir dirbo Vilniuje. Tik pastaruosius 16 metų su vyru gyvena Klaipėdoje.
R. Arbačiauskaitė 1973 metais baigė Lietuvos konservatoriją. Tame pačiame kurse mokėsi aktoriai Vytautas Grigolis, Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Jonas Braškys, Vytautas Kernagis.
34 metus aktorė gyvena santuokoje su vyru profesoriumi ir rašytoju R. Flicku. Jos darnios šeimos paslaptis – pagarba vienas kitam, bendri interesai ir vaikai.
Elvyra ŽVIRBLIENĖ
