Skubu nuraminti, tikrai neišėjau iš proto ir interneto žargono neperkėliau į savaitraštį – viskas pagal lietuvių kalbos taisykles.
Ji modernėja, priimdama buitinės kalbos žaidimo taisykles. Tik ar laisvė taisyklėms nepavirs į laisvę be taisyklių?
Galbūt net nebūtų šio rašinio, jeigu neseniai svetainėje balsas.lt publikuotas straipsnis apie tai, kad pirmą kartą Šiaulių universitetas nesurinko lietuvių filologijos kurso. Liūdna, nes tai reiškia, kad kalbėti taisyklingai – nemadinga. Paauglių gyvenimus užvaldžiusios technologijos diktuoja kitą, naują, bendravimo manierą, kur neliko vietos kableliams, nosinėms ir kitoms filologinėms vingrybėms.
Turbūt 90 proc. jūsų trumpųjų žinučių – be raidžių š, č, ž? Greičiausiai 60 proc. jūsų elektroninių laiškų – be skyrybos ženklų? Net nekalbu apie privatų susirašinėjimą, daug baisiau, kai oficialūs laiškai elektroninėje erdvėje pirmyn ir atgal skrieja tik „pusgaminiais“. Jautriai reaguoju į tokius, mat suprantu, kad bendrinei lietuvių kalbai lemta virsti Rozetės akmeniu, kurį po šimtmečių „iššifruos“ tik vienas kitas specialistas.
Keistai skamba, kad yra privalomoji ir pasirenkamoji skyryba, nes žmonės tokie: kas neprivaloma – atseit nereikalinga. Ypač dabartinei kartai. Anksčiau minėtame straipsnyje Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto dėstytojas Algirdas Malakauskas guodėsi, kad kritęs lietuvių filologiją besirinkusių studentų žinių lygis: „Dabar iš priimtų pusė ar trečdalis būna niekam tikę. Studijuoja lietuvių kalbą, o pasirengimas – baisus.“
Suprantu, lietuvių kalba – viena sunkiausių pasaulyje, bet juk tam skiriama dvylika metų? (Šiurpstu, kai gaunu gyvenimo aprašymų, kurių herojai pretenduoja į žurnalisto ar net kalbos redaktoriaus vietą, bet juose – jūra klaidų ir vadinamojo šveplo teksto.) Ir liberalesnės taisyklės padėties nepagerino – gal net atvirkščiai. Kartais atrodo, kad „mandresnis“ tekstas yra „kietumo“ požymis, o studijuoti filologiją – gėda.
Kita šio reiškinio medalio pusė – filologo karjeros perspektyvos. Kai šalyje statybininkas uždirba daugiau nei mokytojas – liūdna. Žinoma, gyventi visiems kažkur reikia, bet norėdamas nusipirkti namą turi bent jau mokėti išperkamosios nuomos sutartį pasirašyti (skaičiau viename naujienų portale, kad dar yra žmonių, kurie į pasą deda kryžiukus, nes nemoka rašyti).
Taip pat nemenką „kaltės“ dalį turėtų prisiimti ir studijų programų sudarytojai – tai, kas buvo gerai prieš penkiasdešimt metų, nebūtinai tinka šiais laikais. Galbūt vertėtų tradicines filologijos studijas vis dažniau maišyti su jaunimui patraukliomis disciplinomis, nes iš penketuko neiškrinta socialiniai, technologijų mokslai, grynąją filologiją paliekant magistro studijoms, kai pradinė bazė profesijai yra. Juk reklamos, internetinių sprendimų, ekonomikos žmonės taip pat turi būti raštingi?
Baisu, kad vieną dieną atsibudę, pyst suprasime, kad nebegalime išsiversti be elektroninio žodyno ir gramatikos tikrinimo programos...
* „Lietuvių kalbos žodyne“ teikiamos dvi ištiktuko pyst reikšmės: 1) pykšt (smūgiui žymėti): Ans mun tik pýst į ausį! Pýst par galvą su pagaliu! 2) netikėtam veiksmui nusakyti: Pýst virvė i nutrūko. Pýst pašalpą gavau. Iš šaltinių sprendžiant, tai daugiau žemaitiškas ištiktukas.
** Atseit. Tai modalinis žodelis, vartojamas reikšme „vadinasi, taigi“. Pavyzdžiui: Šaukimo į teismą ji atseit negavusi. Tas atseit tikras vyras. Atseit dar anksti apie tai kalbėti.
