Lig šiol buvo įprasta taip – socialdemokratai siūlo ir laimina PVM lengvatas, konservatoriai su liberalais – naikina. Dabar - viskas atvirkščiai. Socialdemokratai užsimojo naikinti lengvatą šildymui, kurios net dešinieji neišdrįso paliesti. Liberalai priešinasi ir teigia, kad tai – mokesčių naštos kėlimas. Kaip gi čia yra, ar partijos spalvas pakeitė, ar buvimas pozicijoje įpareigoja daryti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus? Ar visa kalba tik apie biudžeto milijonus sukasi, ir jokios gilios minties lengvatos naikinime nėra ko ir ieškoti?
Siūlantieji naikinti lengvatą, apie 200 milijonų litų papildomų biudžeto pajamų kalba nenoriai. Užtat jie žaidžia išmėgintą ir pasitvirtinusį žaidimą. Sako, kad lengvata yra socialiai neteisinga ir tarnauja turtingiesiems. Jei turtingas žmogus turi būstą ir jį šildo centriniu šildymu, jis irgi naudojasi šia lengvata. Kas tikrai yra tiesa. Bet lygiai taip pat tiesa yra ir tai, kad niekas nežino, kiek tokių turtingųjų yra. Dalis jų gyvena nuosavuose namuose, ir ten centrinio šildymo nėra, dalis šildosi dujomis ar elektra, kurioms lengvatos – irgi nėra. Ir nuo kokios pajamų ribos – jau turtuolis, ir į lengvatą teisės nebeturi. Ir ar pigesnis šildymas – tik neturtingųjų privilegija?
Yra lengvatą kritikuojančių ir iš visai kitos pusės. Tie, kurie šildosi kitais būdais, dujomis, elektra, anglimis ar malkomis, lengvata negali pasinaudoti. Todėl centrinis šildymas yra privilegijuotas iš visų šildymo rūšių. Kas irgi yra tiesa.
Į kritikų eilę stoja ir renovacijos šalininkai. Per PVM lengvatą atpigintas šildymas stabdo renovaciją, ir tai – irgi tiesa. Tačiau ne mažiau nei lengvata renovaciją stabdo ir kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį, kurios, panaikinus lengvatą, tikrai didės, nes daugiau šeimų pateks į remiamųjų kategoriją.
Taip, iš tikro mokesčių išimtys nėra geras dalykas, jei ne vienas itin svarbus „bet“. Tas „bet“ - ir yra mokesčių našta. Jei valdžia niekaip nesutinka mažinti bendrojo mokesčio tarifo, lieka vienintelis – lengvatų - kelias. Tada bent kai kurie produktai, kai kurios paslaugos gali kainuoti mažiau, o kai kurie mokesčių mokėtojai gali mokėti mažiau mokesčių. Ir šį kelią kartais linkstama kritikuoti, sakant, kad kai daug lengvatų, ilgainiui teks didinti bendrąjį tarifą. Tačiau, kaip rodo praktika, nutikdavo kaip tik priešingai. Tarifas buvo keliamas kartu su lengvatų naikinimu, ir jokia lengvatų gausa dar nepakėlė nei vieno mokesčio tarifo.
Tenka pripažinti, kad lengvatų naikintojai lengvai prigauna ekspertus. Jie įsiklauso tik į vieną ekspertų teiginį, kad lengvatos turi ydų, bet apkursta prieš teiginio tęsinį, kad bendrą mokesčių naštą reikia mažinti. Vieni ekspertai siūlo mažinti bendrąjį PVM tarifą, kiti – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Nei vieno, nei kito sprendimo valdžia net neketina priimi, ką rodo ir parengtas kitų metų biudžeto projektas.
Ir tada išeina, kad PVM lengvatas reikia vertinti ne ištrauktas iš konteksto, ne kaip tokias, o kitų mokesčių ir bendrojo tarifo aplinkoje. Ir štai tada jau matome ne tik lengvatų ydas, bet ir jos teikiamas galimybes nors kiek sumažinti mokesčių naštą. Ir tada svarstyklės nebenusveria lengvatų nenaudai, ir tada lengvatų naikinimas – nėra galvojimas apie žmogų, ir nėra galvojimas apie mokesčių sistemos tvarką. Štai tada lengvatų naikinimas ir vertintinas kitokioje šviesoje – kaip elementarus mokesčių naštos didinimas, o ne socialinio teisingumo paieškos. Ir galų gale, kas pasakė, kad 21 procentas PVM-o – yra normalus tarifas, o 9 – lengvatinis? Ir ar nevertėtų padėtį vertinti dar kitaip – viskas kas virš Europos direktyvomis nustatyto minimumo, 15 procentų – yra tiesiog diskriminacinis PVM tarifas?
Rūta Vainienė
