Vladimiras Putinas oficialiai palieka Rusijos prezidento postą, tuo lyg ir nepažeisdamas demokratinių procedūrų ir konstitucinių normų. Tačiau ar vadinamoji „Putino Rusija“ pasitrauks kartu su jos vadovu (kuris išties negalvoja pasitraukti iš politikos ir jau yra numatęs sau ministro pirmininko postą) ir kuria linkme judės „Medvedevo Rusija“? Tai klausimas, į kurį atsakymą kol kas galima tik spėlioti. Tenka konstatuoti, kad aštuoneri V. Putino valdymo metai tikrai buvo Rusijai lemtingi – per šį laikotarpį šalis, nors netvirtai, bet judėjusi demokratijos link, buvo perorientuota į naujos diktatūros sukūrimo strategiją. Šiandien belieka tik bandyti paanalizuoti, kiek Rusija yra „pažengusi“ šiuo keliu.
Autoritarizmas ar totalitarizmas?
Iš tikrųjų klausimas, kas yra geriau – autoritarizmas ar totalitarizmas – yra retorinis. Abiem atvejais tenka kalbėti apie šiurkštų demokratinių normų pažeidimą. Kaip nurodoma, „autoritarizmo atveju pažeidžiami visi pagrindiniai demokratijos principai: 1) valstybės valdžia nėra atsakinga piliečiams; 2) vietiniai arba centriniai valdžios organai likviduojami arba paverčiami marionetėmis; 3) atsisakoma valdžios funkcijų pasidalijimo; 4) valdžia sukoncentruojama valstybės vadovo rankose; 5) pažeidžiamas konstitucionalizmas ir atsisakoma teisinių priemonių“ [čia ir toliau: Romaldas Rakucevičius, Politologijos žodynas-žinynas. Vilnius, 2003, p. 16]. Visus šiuos požymius galima pastebėti šiandieninėje Rusijoje. Buvo atsisakyta daugelio demokratinių procedūrų, o ir šalies valdžios aparatas neslepia, kad visos pastangos dedamos į „valdžios vertikalės“ (t. y. stiprios centralizuotos valdžios, kai viskas valdoma iš vieno centro) sukūrimą.
Kad Rusijoje įsigalėjo autoritarinės tendencijos, nėra jokių abejonių, bet kartu gali iškilti ir dar vienas įtarimas ar būgštavimas: ar užsižaidusi su „stiprios rankos“ idealais Rusija nežengia žingsnio gilesnės – totalitarinės – diktatūros link? Nors šiandien apie „totalitarinius režimus“ kalbama gan atsargiai ir prie jų be abejonių priskiriama paprastai tik Šiaurės Korėja, tai vis dar yra aktuali tema, ypač stebint procesus, vykstančius Rusijos politiniame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime.
Istoriškai ryškiausi totalitarinių valstybių pavyzdžiai buvo stalininė Rusija ir hitlerinė Vokietija. Iš esmės totalitarizmas – tai „diktatūrinio valdymo forma ir prievartinio viešpatavimo sistema su visišku visuomenės ekonominio, socialinio, kultūrinio, ideologinio ir net buitinio gyvenimo pajungimu centrinei valdžiai, organizuotai į vientisą partinį ir karinį biurokratinį aparatą, vadovaujamą diktatoriaus, turinčio neribotus įgaliojimus ir besiremiančio liumpenizuotais socialiniais sluoksniais ir gyventojų grupėmis“ [p. 177]. Žinoma, tai pernelyg niūrus vaizdas, sunkiai derantis su XXI amžiaus realijomis, tačiau verta pažvelgti ir į kitus totalitarizmo požymius, nurodomus tame pačiame žinyne:
Partinės ir valstybinės valdžios susiliejimas į vientisą mechanizmą;
Militarizmo kultas;
Avantiūristinė tarptautinė politika;
Galingas valstybinės populistinės propagandos aparatas;
Savo nacijos išskirtinumo deklaravimas;
Slaptas arba atviras rasizmas ir šovinizmas.
Visi paminėti dalykai, ypač analizuojant šiandieninės Rusijos realijas, verčia susimąstyti. Tenka pripažinti, kad kiekvienas iš šių požymių yra daugiau ar mažiau pastebimas mūsų rytinės kaimynės politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Kiekvieno jų apraiškas aptarsime truputį plačiau (nors bus kalbama apie gerai žinomus dalykus).
Partinės ir valstybinės valdžios susiliejimas į vientisą mechanizmą
Ilgą laiką Rusijoje tai buvo gana silpnas gresiančio totalitarizmo simptomas. Sovietų Sąjungos žlugimas panaikino Komunistų partijos hegemoniją. Buvo matyti, kad Rusija visai sėkmingai perėmė daugiapartinės sistemos principą, tačiau pastarųjų metų įvykiai rodo rimtą šios sistemos krizę. Rusijoje faktiškai nebeliko tikrų liberalių partijų, o tos, kurios tebėra („Jabloko“, Dešiniųjų jėgų sąjunga), politiniame šalies gyvenime realiai nedalyvauja.
Praėjusių metų rinkimai į Dūmą leidžia kalbėti apie vėl įsigalinčią vienos partijos, šįkart „Vieningosios Rusijos“, hegemoniją. Partinės ir valstybinės valdžios susiliejimą pirmiausia atspindi tai, kad per rinkimus pirmuoju „Vieningosios Rusijos“ sąrašo numeriu buvo ne kas kitas, o pats V. Putinas. Dėl jo palaikymo ši partija parodė fantastiškus rezultatus ir tapo vienvalde parlamento šeimininke (kitos į Dūmą patekusios partijos greta „Vieningosios Rusijos“ atlieka nebent „demokratinių dekoracijų“ funkciją). Be to, D. Medvedevas, V. Putino pasiūlytas kandidatu į prezidentus, irgi yra šios partijos narys, tad galima numanyti, kad partinės ir valstybinės valdžios susiliejimo procesas Rusijoje tęsis ir toliau.
Militarizmo kultas
Plačiai propaguojamas Rusijoje „galybės atkūrimo“ procesas yra tiesiogiai susijęs ne tik ir ne tiek su ekonominiais laimėjimais, kiek su karine galia ir „karinio atgimimo“ propaganda. Praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje Rusijos kariuomenė išgyveno ne pačius geriausius laikus – užtenka prisiminti faktinį Pirmojo Čečėnijos karo pralaimėjimą. Atėjęs į valdžią, V. Putinas iškart skyrė kariuomenei ypatingą dėmesį. Buvo sankcionuotas Antrasis Čečėnijos karas, leidęs per pirmąjį karą „pažemintiems“ karininkams pasiekti savotišką revanšą (kiek tai kainavo gyvybių – jau kitas klausimas). Kariuomenę pradėta aukštinti ir šlovinti. Nors Rusijos kariuomenėje vyrauja šiurpą keliantys nestatutiniai santykiai, visa tai retai kada iškyla viešumon, o karininkai turi savotišką „neliečiamybę“.
„Putino Rusija“ nostalgiškai žiūri atgal, į sovietmetį, kai Sovietų Sąjungos karinės jėgos daug kas prisibijojo. Apmaudu, bet „baidyklės su branduoliniu ginklu“ statusas šiandieninei Rusijai atrodo vis dar patraukliai. Maskva siekia parodyti pasauliui, kad jos karinis potencialas yra atkurtas – kaip tik dėl to buvo atnaujinti strateginių bombonešių skrydžiai ar vykdomas laivyno reidas į Viduržemio jūrą. Be to, tai puiki propagandinė akcija vidiniam šalies vartojimui.
Avantiūristinė tarptautinė politika
Žinoma, galima ginčytis, kiek Rusijos tarptautinė politika yra „avantiūristinė“, bet tikriausiai daugelis sutiks, kad ji yra mažų mažiausiai keista. Per beveik dvidešimt metų, praėjusius po Sovietų Sąjungos žlugimo, Maskva, formuodama šalies užsienio politiką, spėjo susipykti su dauguma kaimyninių (ir ne tik) valstybių. Kartais atrodo, kad Rusijos tarptautinė politika iš esmės yra pagrįsta konfrontacijos dėsniais – ypač jeigu kalbama apie santykius su šalimis, kurios nebenori likti Maskvos įtakoje (Baltijos šalys, Gruzija, Ukraina).
Pastebėtina, kad tarptautinėje politikoje Rusija grįžo prie sovietmečio normų. Oficialiai ar neoficialiai Maskva vėl kovoja su „kapitalizmo pasauliu“, kurio kontūrus dabar apibrėžia du tarptautiniai susivienijimai – Europos Sąjunga ir NATO.
Tarptautinės politikos avantiūrizmą galima įžvelgti ir tame, kad Rusija aktyviai plėtoja santykius su tomis valstybėmis, nuo kurių nusisukęs visas civilizuotas pasaulis. Palaikydama tokias šalis kaip Iranas, Šiaurės Korėja, Venesuela, Kuba ir pan., Maskva stengiasi sukurti dar vieną jėgos centrą (kuriame ji, žinoma, ketina vaidinti pagrindinį vaidmenį) – alternatyvą jėgos centrui, suburtam JAV.
Žinoma, čia esama ir tam tikrų pavojų, kurių stengiamasi nepaisyti (irgi avantiūristinio požiūrio bruožas). Pavyzdžiai, negalima atmesti galimybės, kad „flirtas“ su Kinija gali blogai baigtis pirmiausia pačiai Rusijai (vargu ar stiprėjanti Kinija ilgai sutiks vaidinti Maskvos „jaunesniojo brolio“ vaidmenį – jos norai gali būti priešingi).
Galingas valstybinės populistinės propagandos aparatas
Šiandienos Rusijoje, kaip kadaise ir Sovietų Sąjungoje, propaganda atlieka labai svarbų vaidmenį. Pirmojo Čečėnijos karo patirtis Kremliui įrodė, kad svarbu vykdyti ne tik realius karinius veiksmus, bet ir nenusileisti priešui „informacinio karo“ batalijose. Jau V. Putino valdymo metais ši strategija įsigalėjo tiek, kad šiandieninė Rusija faktiškai vykdo plataus masto propagandinę informacinę operaciją ne prieš ką kitą, o pirmiausia prieš savo visuomenę. Šios operacijos tikslas – palaikyti statomą „valdžios vertikalę“ ir eliminuoti iš visų politinių žaidimų šiai vertikalei keliančią potencialų pavojų liberaliąją opoziciją.
Propagandos aparatui Rusijoje dirbti nėra sunku. Dauguma žiniasklaidos priemonių yra tiesiogiai ar netiesiogiai (per asmenis, artimus Kremliui) kontroliuojamos valdžios. Kitokia – opozicijos – nuomonė yra visiškai išstumta iš televizijos ir beveik visiškai eliminuota iš spaudos. Paskutiniu žodžio laisvės forpostu Rusijoje lieka internetas, tačiau ir šioje informacinėje erdvėje galima aptikti nemažai oficialiosios propagandos.
Tas, kas ryžtasi kovoti prieš propagandinį aparatą, rizikuoja ne tik savo gerove, bet dažnai ir gyvybe (kaip nužudytoji žurnalistė Ana Politkovskaja). Neatsitiktinai pastaruoju metu vis daugiau Rusijos žurnalistų prašo politinio prieglobsčio kitose valstybėse.
Pastebima, kad ypač aktyviai valdžia pradėjo dirbti su jaunąja karta, formuodama ateities visuomenę, kuri būtų unifikuota (palaikytų vieną „teisingą“ idėją), bandytų sunaikinti kitų – „neteisingų“ – požiūrių ir idėjų šalininkus, laikytųsi griežtos hierarchijos ir t. t. Tokių propagandinių eksperimentų pavyzdys – gausybė jaunimo judėjimų (tokių kaip „Naši“, „Molodaja gvardija“ ir t. t.), aklai palaikančių bet kokius valdžios veiksmus.
Savo nacijos išskirtinumo deklaravimas
Ši idėja Rusijoje nėra nauja. Dar XIX amžiuje tarp rusų intelektualų iškilo ir sustiprėjo mintis apie rusų tautos išskirtinumą, jos ypatingą misiją. Pirmiausia tai buvo susiję su stačiatikybe ir jos pateikimu kaip vienintelės teisingos krikščionybės atmainos. Kitaip sakant, Rusijoje tarp tam tikrų išsilavinusios visuomenės sluoksnių vyravo mintis, kad rusų tauta privalo ne tik išlaikyti „teisingą tikėjimą“, bet ir perteikti „jo šviesą“ kitoms tautoms. XX amžiuje, po Spalio revoliucijos, rusų tauta nešė kitoms tautoms jau kitokią „šviesą“ – komunizmo. Ir Rusijos, ir sovietinėje imperijoje rusų nacija užimdavo išskirtinę vietą ir dar dėl vienos priežasties – tai buvo vyraujanti nacija.
Šiandieninėje Rusijoje „nacijos išskirtinumo“ tradicijos savotiškai tęsiamos. Tai yra susiję su stiprėjančiomis po sovietmečio „ateizmo epochos“ stačiatikybės pozicijomis (Rusijos imperijos tradicija) drauge su nenumaldomu noru nešti kitoms nacijoms dar kokią nors „šviesą“ (sovietinė tradicija). Šios dvi tendencijos puikiausiai charakterizuoja „Putino Rusijos“ nacionalizmą.
Slaptas arba atviras rasizmas ir šovinizmas
Nors Rusijoje vengiama tai pripažinti, rasizmas ir šovinizmas šiandien yra šalies realija. Kremliui ši tema yra ypač skaudi, nes oficialioji propaganda aktyviai eksploatuoja pergalės prieš fašistinę Vokietiją, kurios režimas kaip tik buvo pagrįstas rasizmu ir šovinizmu, temą. Gal todėl šią problemą bandoma nutylėti.
Rasizmo ir šovinizmo protrūkį šiandieninėje Rusijoje galima susieti su naujos kartos, išaugusios praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, kompleksais. Nestabili ekonominė situacija daugelį vertė žiūrėti į ekonominius migrantus, atvykstančius iš dar skurdesnių buvusių sovietinių respublikų uždarbiauti į Rusiją, kaip į tuos, kurie „atėmė mūsų darbą“, „bando išstumti mus iš mūsų šalies“ ir pan. Tai buvo puiki dirva atsirasti plataus masto tautinei neapykantai, pretekstas pradėti neoficialų karą prieš kitataučius. Situacijos nekeičia ir plačiai išreklamuotas ekonominis „Putino Rusijos“ pakilimas, nes jo vaisiai beveik nepasiekia eilinių šalies piliečių.
Šovinizmo ir rasizmo pozicijos Rusijoje yra ypač stiprios ir dėl to, kad oficialioji valdžia žiūri į šį reiškinį pro pirštus. Neretai nacionalistiniai išpuoliai kvalifikuojami kaip paprastas chuliganizmas, nesusijęs su tautine neapykanta. Pastebėtina, kad tokio pobūdžio išpuoliai pastaruoju metu tampa vis įžūlesni ir žiauresni: anksčiau užpulti kitataučiai dažniausiai būdavo tik sumušami, šiandien jie neretai yra tiesiog nužudomi.
Išvados
Nors šiandieninės Rusijos, susiformavusios per V. Putino valdymo laikotarpį, dar negalima pavadinti totalitarine valstybe, tam tikros grėsmingos tendencijos yra pernelyg akivaizdžios, kad jas galima būtų ignoruoti. Totalitarizmas Rusijoje turi gilias istorines šaknis. Tai, kad dabartinė valdžia bando maksimaliai išnaudoti sovietmečio nostalgijos potencialą, taip pat kelia tam tikrą susirūpinimą, nes sovietmečio idealizavimas faktiškai reiškia totalitarinės sistemos idealizavimą.
Rusijoje galima aptikti visus totalitarinei sistemai būdingus požymius. Nors šis faktas dar neleidžia teigti, kad Rusija jau yra totalitarinė, jis rodo, kurį kelią pasirinko „Putino Rusija“ ir kuriuo keliu ją, tikėtina, ves įpėdinis Dmitrijus Medvedevas.
Deja, kol kas Rusijoje nematyti jėgų, kurios galėtų realiai pasipriešinti grėsmingoms tendencijoms. V. Putino sukurta „valdžios vertikalė“ sėkmingai pamynė visas laisves (žodžio, susibūrimų ir t. t.), kurios galėtų padėti susiformuoti pilietinei visuomenei. Nominaliai Rusijoje veikia ir opozicinės jėgos, ir žmogaus teises užtikrinančios institucijos, bet dažniausiai tai tik demokratinį įvaizdį kurianti maskuotė, nuo kurios veiksmų niekas nepriklauso. O realios opozicinės akcijos, kaip ir būdinga autoritariniams bei totalitariniams režimams, yra aktyviai slopinamos.
Viktor Denisenko
