Pavyzdžiui. Užbaikalės krašto valdžia nusprendė 49 metams Kinijai išnuomoti daugiau nei 300 tūkst. hektarų žemės ūkio paskirties žemės. Leidinys „Nojava Gazeta“ dar 2015-ųjų straipsnyje primena, kad Rusija per 25 metus Kinijai atidavė daugiau žemių, nei ši sugebėjo užimti per paskutinius pusantro šimtmečio.
Kam kinams reikalingos rusų žemės?
Vieną iš priežasčių įvardijo Rusijos Čitos srities buvęs vadovas, vėliau užėmęs Užbaikalės krašto vado pareigas, Ravilis Geniatulinas: „Ekonominis miškų potencialas leidžia paruošti visų įmanomų medienos panaudojimo rūšių iki 50 mln. kubinių metrų, o artimos Kinijos, Japonijos ir kitų Ramiojo vandenyno regiono šalių rinkos verčia tai patrauklia ir naudinga tarptautinio bendradarbiavimo sritimi“.
Leidinyje „Novaja Gazeta“ pažymima, kad štai jau du dešimtmečius ir vyksta aktyvus tiek Užbaikalės, tiek Primorės, tiek ir Irkutsko kraštų miškų kirtimas. Pavyzdžiui, Primorės krašte kasmet nelegaliai iškertama iki 1,5 mln. kubinių metrų medienos, o Amūro srityje iškirsti leista daugiau nei pusė regiono miškų fondo.
1998 metais Kinijos valdžia visiškai 20 metų laikotarpiui uždraudė komercinį savo miškų kirtimą. Ši miškų apsaugos programa šalyje vadinama „Didžioji žalioji siena“. Jau daugelį metų kinai superka žalią medieną Malaizijoje, Gabone, Kamerūne, Šiaurės Korėjoje ir Rusijoje. Rusija šiame sąraše užima pirmąją vietą.
Tuo labiau, „Novaja Gazeta“ teigimu, 80 proc. į Kiniją iškeliaujančio rusų miško – vagiama. Čita, Irkutskas – čia įsikūrusios didžiulės nelegalios medienos rinkos. Schema paprasta: iš pradžių įsigyjami leidimai tariamai sanitariniam miškų kirtimui, o tuomet iškertama geriausia mediena, dažnai pasiimant tik vertingiausią apatinę dalį, o likučiai tiesiog paliekami iškirtimo vietose.
Medienos pramonės sferoje, eilėje Tolimųjų Rytų ir Užbaikalės regionų, kinai jau dabar yra absoliutūs monopolininkai.
Bendros Rusijos-Kinijos medienos perdirbimo bendrovės dažniausiai kuriamos fiktyviai. Kinų valdžia netgi priėmė įstatymą, draudžiantį Rusijoje apdirbamos medienos supirkimą. Perkama yra tik neapdirbta mediena. Leidinys taip pat pažymi, kad Kinijos bendrovės, veikiančios Rusijos teritorijoje, labai dažnai nesilaiko ir Rusijos įstatymų, o yra faktinės kinų kolonijos, kuriose veikiama pagal Kinijos įstatymus.
Teigiama, kad visuose savo gamybos teritorijose kinai stengiasi iškelti savo šalies vėliavą ir iškabina informacinius pranešimus savo kalba.
Kinijos valdžios stipriai nereklamuojamame įsake taip pat pažymima, kad menkai apgyvendinti Rusijos regionai yra galimybė stabilizuoti „darbo resursų užimtumo problemas“. Didelis dėmesys skiriamas ilgalaikės žemės nuomos galimybei ir darbo vietų kūrimui kinams šiose teritorijose. Tokiu atveju, rašoma „Novaja Gazeta“, Užbaikalės krašto sprendimas 49 metams išnuomoti šimtus hektarų rusiškos žemės, įgyvendina Kinijos Valstybės Tarybos įsaką.
Šiame Rusijos-Kinijos ekonominių santykių kontekste charakteringai skamba laikinai einančio Žydų autonominės srities gubernatoriaus Aleksandro Levintaljaus pasisakymas Sankt Peterburgo ekonomikos forume: „Aš neseniai buvau paskirtas gubernatoriumi, ir mane užplūdo investuotojai. Sako: „Vystykime žemės ūkį“. O jo, pasirodo, praktiškai nėra! Nes visa žemė yra suraižyta į skiauteles, ir 80 proc. jų kontroliuojama kinų – įvairiais būdais, teisėtais ir neteisėtais. Maža to, 80 proc. žemės užsėjama soja, kuri žudo žemę“.
Žemę žudo ne tik soja, pažymima leidinyje, tačiau ir kinų aktyviai žemės ūkyje išnuomotoje žemėje naudojamos pavojingos cheminės medžiagos.
„Kinija – mūsų didžiausia kaimynė, tai didelė tokia, grubiai tariant, riebi kiaulė, kuri išdribo pas mus Sibiro ir Tolimųjų Rytų papilvėje. Ir tai reikia įdėmiai ištirti – kokius jie globalius strateginius tikslus sau kelia. Aš nė kiek netikiu strateginiu Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimu. Man atrodo, kad tai yra išgalvotas dalykas. Pas mus visa tai susiveda į deklaracijas, štai tariamai mes paskelbėme partnerystę. Partnerystė turi atsispindėti konkrečiuose darbuose. Kur Kinija mums padėjo? O gi niekur. Mes jiems esame įdomūs kaip naujausių karinių technologijų ir žaliavų tiekėjai. Tačiau praeis laikas, kuomet iš mūsų viską iščiulps, ir tokiame plane mes jiems būsime nebeįdomūs“, – leidiniui pasakojo istorikas Borisas Tkačenka.
V. Putinas iš esmės „dovanoja“ teritorijas Kinijai
2014-ųjų metų gruodžio 31-ąją Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką dėl taip vadinamųjų „Pažengusios plėtros teritorijų“ įkūrimo. Netrukus premjeras Dmitrijus Medvedevas didžiuodamasis paskelbė, kad jau yra numatytos ir trys pirmosios tokios teritorijos – Chabarovsko krašte ir Primorėje. „Novaja Gazeta“ pažymi, kad toks neįtikėtinai „patriotiškas“ įsakas prezidento buvo pasirašytas Naujųjų metų išvakarėse. Tokiose „pažengusios plėtros“ teritorijose faktiškai apribojama Rusijos teisės aktų veikla, įskaitant ir vietos savivaldos apribojimą. Anot pasirašyto įstatymo, šios teritorijos 70 metų (su galimybe pratęsti) gali būti nuomojamos užsieniečiams, o užsienio darbuotojams jose nereikia gauti darbo leidimų, nėra jokių apribojimų įsivežamos darbo jėgos kiekiui, įvedama laisva muitų zona, leidžiama nusavinti žemės sklypus Rusijos piliečiams priklausančius nekilnojamojo turto objektus, jeigu tam yra verslą vystančios užsienio bendrovės poreikis.
Maža to, užsieniečiams yra leidžiama išgauti ir išvežti iš šalies mineralus, angliavandenilius, kirsti miškus, gaudyti žuvis, šaudyti gyvūnus bet kokiu kiekiu ir neatlygintinai. Šių teritorijų gyventojai mokės lengvatines draudimo įmokas. Visa tai yra aiškinama teritorijų ekonominiu vystymu.
Iš tiesų tai reiškia, kad kinai nebeturės jokių apribojimų patekti į Rusijos teritoriją išsivežti iš šalies gamtinius resursus. Šiuo įsaku V. Putinas faktiškai Kinijai padovanojo Rusijos Tolimuosius Rytus, rašoma „Novaja Gazeta“. Tikėtina, kad ši dovana yra skirta „neįtikėtinai naudingam“ rusiškų dujų Kinijai tiekimo projektui, kuris jau baigiantis 2017-iesiems, taip ir nepasistūmėjo iš derybų etapo, pamaloninti.
