Rusijos parlamento rinkimų nugalėtojas praktiškai buvo žinomas jau iš anksto – juos tiesiog turėjo laimėti Vladimiro Putino „Vieningoji Rusija“. Beveik neabejotina, kad ateinančius prezidento rinkimus kovo mėnesį laimės taip pat Putinas. Bet panašu, kad šalies piliečių entuziazmas ir susižavėjimas Putino politika pamažu silpsta, bent taip galėtų rodyti ką tik įvykusių parlamento rinkimų rezultatai ir santykinai kritęs „Vieningosios Rusijos“ populiarumas juose.
Europa šiuo metu yra užsiėmusi kova su euro zoną purtančia finansine krize, JAV yra susirūpinusi, kaip reikėtų sumažinti savo biudžeto deficitą. Tad, palyginus su Vakarų šalimis, Rusija galėtų pasirodyti tarsi stabilumo ir tęstinumo oazė. Bet toks stabilumas Rusijoje vis labiau primena Leonido Brežnevo laikų stagnaciją.
Praėjęs Putino prezidentavimo laikotarpis iš tiesų žymėjo teigiamas ekonomines šalies permainas: aštuonerius metus iš eilės (2000-2008) Rusijos BVP pasižymėjo 7% augimu. Tai leido Rusijai išsimokėti visas skolas ir tapti viena sparčiausiai augančių pasaulio ekonomikų. Taigi praėjus dešimtmečiui nuo 1998 metų krizės Rusijos lyderiai galėjo sau leisti pareikšti, kad 2008 metų finansinė krizė jiems yra nebaisi.
Tad atsižvelgiant į Rusijos ekonomikos padėtį, po truputį mažėjanti parama Putinui galėtų stebinti. Tarptautinis Valiutos Fondas prognozuoja, kad Rusija ir šiais metais pasižymės 4% ekonomikos augimu. Be abejo, tai mažesnis augimas nei tas, kuriuo gali pasigirti Kinija ar Indija, bet užtat žymiai didesnis nei G-7 valstybių vidutinis ekonomikų augimas. Be to, Rusijos biudžetas kaip visuomet bus subalansuotas ir taip išliks tol, kol vienas naftos barelis pasaulinėje rinkoje kainuos bent 110 dolerių.
Ilgalaikės Rusijos visuomenės raidos tendencijos taip pat pagerėjo. Grėsminga demografinė krizė bent jau laikinai buvo suvaldyta: 1999 metais šalyje vidutiniškai gimdavo vos 1,16 kūdikis, tuo tarpu dabar (2010 metų duomenimis) gimsta jau 1,58 kūdikis. Be abejo, tai vis vien mažesnis rodiklis nei tas, kuris reikalingas užtikrinti natūralią kartų kaitą (tuomet turėtų gimti bent 2,1 kūdikis), visgi Rusijos valdžios pastangos, subsidijuojant jaunas šeimas bei kovojant su aukštu vyrų mirtingumo lygiu, padeda pristabdyti grėsmingą Rusijos populiacijos mažėjimą.
Bet visos Rusijos gerovės pagrindu kaip visuomet išlieka gausūs šalies gamtos turtai – nafta ir dujos. Tad valstybės valdžia neišvengiamai tampa politinių verslininkų manipuliacijų taikiniu. Šiandieninė Rusija pasižymi beveik visais bruožais, kuriais galėtume apibūdinti taip vadinamą „rentinišką“ valstybę: autokratinis valdymas, silpnos politinės ir teisinės institucijos, įstatymo valdžios nebuvimas, mažas skaidrumas ekonominiuose santykiuose, žodžio laisvės suvaržymai, išsikerojusi korupcija ir nepotizmas. Kai kurie šalies ekonomikos bruožai taip pat išlieka itin ydingi: prasti investicijų pritraukimo rodikliai, visiška šalies ūkio priklausomybė nuo gamtinių išteklių kainų svyravimo ir neišvystytas bei nekonkurencingas gamybos sektorius.
Šiandieninė Rusija yra tarsi gigantiškas natūraliųjų išteklių rezervuaras – visos valstybės ekonomikos būklė yra tiesiogiai priklausoma nuo dujų ir naftos gavybos. Rusija yra stambiausia dujų ir naftos eksportuotoja pasaulyje. Ir šių gamtos turtų eksportas sudaro du trečdalius viso Rusijos eksporto apimties bei yra pagrindinis šalies biudžeto pinigų šaltinis.
Šalies valdymo pobūdis taip pat pasižymi gana skausmingomis tendencijomis. „Transparency International“ sudarytas „korupcijos suvokimo“ indeksas Rusiją reitinguoja 143 vietoje (iš 182 pasaulio valstybių). Pagal „korupcijos kontrolės“ rodiklį Rusija atsidūrė 182 vietoje (iš 210 pasaulio valstybių, įtrauktų į reitingą). Tuo tarpu pagal įstatymo valdžios funkcionavimo rodiklį Rusija atsidūrė 156 vietoje.
Rusijos gamybos sektorius pasauliniame kontekste yra visiškai nekonkurencingas. Rusijos ginklų gamybos industrijoje, kažkada pasižymėjusioje visai aukštu našumu, dabar taip pat pastebimas nuosmukis. Nepaisant dažnai išsakomų ambicingų planų mokslo ir technologijų srityje (ypač dėl nanotechnologijų vystymo ir „Rusijos silikono slėnio“ įkūrimo Skolkove), reali padėtis šiuose sektoriuose neatrodo itin pozityviai. Rusijos finansavimas mokslo ir technologijų sričiai yra dvigubai mažesnis nei dešimto dešimtmečio pradžioje – šiuo metu jis sudaro vos 1% nuo šalies BVP. Tad mokslininkai ir technologijų specialistai, kažkada buvę bene didžiausiu Sovietų Sąjungos pasididžiavimu, dabar dažniausiai yra priversti ieškoti karjeros perspektyvų užsienyje.
Rusijos situaciją mokslų srityje neblogai iliustruoja ir tai, jog šalies universitetai neužima pirmaujančių pozicijų tarptautiniuose universitetų reitinguose. Dažniausiai į sudaromus sąrašus patenka vos vienas ar du universitetai, bet ir jie negali pasigirti aukštomis vietomis – yra pozicionuojami penktajame universitetų šimtuke (pagal Šanchajaus Universiteto sudarytą reitingą). Vos 63 vietą Rusija užima ir pagal Pasaulio Ekonomikos Forumo sudarytą Globalaus konkurencingumo indeksą. Sąraše Rusiją lenkia ne vien išsivystę kraštai, bet ir nemaža dalis besivystančių valstybių.
Kita vertus, yra bruožų, kurie galėtų teikti vilties. Rusija jau nei kiek nebeatsilieka pagal interneto paplitimo rodiklį. Tad internetas tampa puikia erdve pasireikšti laisvai ir nepriklausomai Rusijos piliečių nuomonei. Iš esmė internetas Rusijoje yra bene vienintelis medijų kanalas, kurio informacinis srautas nėra sąlygojamas oficialiosios Rusijos valdžios pozicijos. Pozityviai vertintinos ir Rusijos pastangos prisijungti prie Pasaulio Prekybos Organizacijos.
Bet kalbant apie šalies ekonominės sistemos reformavimo perspektyvas, pernelyg dideliu optimizmu negalėtume trykšti. Vienas iškiliausių nepriklausomų Rusijos ekonomistų Sergėjus Gurievas Rusjos ekonomikos reformavimo perspektyvas piešia niūriai. Anot jo, yra sunku tikėtis didesnių permainų bei Rusijos ekonomikos modernizavimo. Paprasčiausia todėl, kad tokios reformos tiesiog prieštarautų valdančiojo Rusijos elito interesams. Visose natūraliais ištekliais turtingose ir ne itin demokratiškose valstybėse verslo ir politikos interesai yra paprasčiausiai suaugę, tad valdantysis elitas nėra linkęs keisti nusistovėjusių taisyklių. Todėl nuosavybės teisių užtikrinimas, reali įstatymo viršenybė ar sveikas konkurencingumas nėra tai, kuo galėtų būti suinteresuotas politinis Rusijos elitas. Struktūriniai pokyčiai tiesiog panaikintų status quo, kuris dabartinę Rusijos valdžią visiškai patenkina – neformaliosios taisyklės, arbitriškas sprendimų priėmimas ir realios atsakomybės vengimas valstybės elitui padeda išsaugoti privilegijuotas pozicijas, tvarkant naudingųjų išteklių gavybą ir jų eksportą.
Visai greitai Rusija paminės Sovietų Sąjungos žlugimo dvidešimtmetį. Tad per šių metų Kalėdas Rusija galės prisiminti ir deramai įvertinti šį savo istorijos laikotarpį. Per pastaruosius du dešimtmečius įvykusios permainos galės sukelti tam tikro džiaugsmo, bet daug kas šiandieninėje Rusijoje liko paveldėta iš Sovietų Sąjungos. Šie sovietiniai reliktai šalies piliečiams džiugesio neturėtų kelti, bet galbūt bent privers susimąstyti apie realias Rusijos perspektyvas.
Pierre Buhleris yra prancūzų diplomatas, knygos „La Puissance au XXIème Sietle“ autorius.
