Esu laisvas, tačiau kažkodėl skauda galvą. Klausiau savo pažįstamų. Jie taip pat jaučiasi esą laisvi, tačiau galvą skauda kaip ir man. Visuotinė migrena, kurią kartas nuo karto sustiprina suvokimas, kad esu bejėgis ką nors pakeisti. Kartais mums sumeluoja, kad ligos nėra, tačiau į šias pastangas mandagiai atsakau kreivoka šypsena. Juk maudžia. Žmogus, tylus šalies patriotas, pro langą iššoko pats, šalies energetika parduota saujelei žmonių, nes taip reikia, perdirbėjai skursta, todėl ir maistas brangus, benzinas brangus, nes kažkodėl toks turi būti. Skleidžiama migla tokia tiršta, kad jau sunku įžiūrėti tautos atstovus. Politikai tapo tik išnyrančiais ir vėl besislepiančiais nebyliais siluetais. Ežiukais rūke.
Ir tik vienintelį kartą šis rūkas buvo besisklaidąs. Jį bandė išblaškyti įvykių verpetas prie Seimo, kuriame burbuliuodami, besitaškantys kraštutinių emocijų sukūryje, sukosi studentai, pensininkai, tarnautojai, smulkieji prekeiviai, profsąjungų vėliavėlės, fronto ruporai, „apsiaustieji“, bandantys duoti atsaką špygomis, chaotiškais pareiškimais, dūmais ir kulkomis.Viesulas, kurį derėtų vadinti premjero vardu „Andrius“, truko lygiai pusvalandį, kada pasišiaušusi, nevaldoma, karinga Lietuvos visuomenė vieningai stovėjo prieš Seimą.
Didingo pusvalandžio metu išgąsdinti ežiukai tapo lengvai atpažįstamais ministrais pirmininkais, Irenomis, Arbačiauskais. Jiems nieko papildomai nereikėjo aiškinti apie LEO, šilumą, saugumą. Jų akyse švietė „aš žinau“, nors veidus kiek kaustė kaltės šaltis. Tačiau nepraėjus 30 min. profsąjungų centrai jau traukėsi nuo Seimo, vėl užleisdami vietą vis tirštėjančiai miglai, kurioje mažiau organizuota visuomenės dalis aiškinosi santykius su valstybės vairininkais, už savo nuomonę mokėdamas nukirstais pirštais bei kulkomis minkštosiose kūno dalyse.
Valdžia už neribotą teisę miglotai elgtis nebrangiai sumokėjo dezertyravusioms profsąjungoms. Joms užteko kelių visuomeninių patarėjų postų. Tikrai kukliai. Maža kaina už didelę „išdavystę“. Vėliau dar buvo „smulkieji“, jie gavo smulkiai už savo smulkią „išdavystę.“ Tik juos ir jų kasos aparatus liečiantį memorandumą. Kažkodėl nedžiugu nuo minties, kad profsąjungos ir prekeiviai nuo šiol itin džiaugsmingai atidavinės savo uždarbio dalį Vilniaus prekybai ir „Dujotekanai“.
Vyriausybės jau susitarta su autoriais dėl autorystės, su pienininkais dėl pieno, su patentininkais dėl patentų, su visais dėl visko. Tik dėl vieno ne. Vyriausybė nesusitarė su visuomene dėl visuomenės. Nėra nacionalinio susitarimo. Jis neįmanomas.
Politinėse miglose bei ūkanose monopolijų prievartaujama Lietuvos visuomenė vėl ateis. Taip lemta. Bus dar vienas švytintis vienybės pusvalandis. O gal ir daugiau, jei, žinoma, neatsiras visuomenės intereso išdavikų. Gal pagaliau pavyks tapti valstybe visiems.
Valdas Vižinis yra Birštono savivaldybės tarybos narys
