Antiputiniškas judėjimas Rusijoje įgauna keistas ir kartu pikantiškas formas. Susiskaldžiusi ir bedantė politinė opozicija užleidžia vietą agresyviai nusiteikusioms feministėms, kurios, spekuliuodamos savo populiarumu tarp jaunimo ir amžiaus nenualintu kūnu, linksmai ir įžūliai reiškia protestus prieš iš anksto surežisuotus prezidento rinkimus, politinę Kremliaus kontroliuojamą sistemą ir vėl ant aukščiausio pjedestalo užkopusio V.Putino valdžią.
Tos keliolika išdykėlių merginų vadinasi „Pussy Riot“. Tai ne ukrainietiškas „Femen“ judėjimas, kurio apsinuoginusios dalyvės daugiau traukia vyrų akis, negu atkreipia dėmesį į protestų turinį.
Ši 2008 m. susikūrusi feminisčių grupė, reiškianti savo moteriškus iššūkius Maskvoje, Kijeve, Minske, Stambule ar Davose, dažniausiai protestuoja prieš žagintojų nebaudžiamumą, vyrų dominavimą valdžioje, sekso turizmą, netiesiogiai reklamuoja apatinį trikotažą, na dar kartais pasisako prieš „Gazpromą“, A.Lukašenką, policijos savivalę.
Beje, „Femen“ lyderės stebisi, kodėl jos nekviečiamos į Lietuvą, kur tikrai surastų gerą dirvą protestams...
Taigi „Pussy Riot“ – sunkiai išverčiamas pank-roko grupės pavadinimas. Rusijos spaudoje galima rasti įvairių vertimų – nuo „Katyčių šėlsmas“ ar „Katyčių maištas“ iki niekinančio „Vaginų maištas“. Grupė susikūrė 2011-ųjų rugpjūtį (kitais duomenimis – pavasarį), jos narės asmenybes prisidengia slapyvardžiais (Tiuria, Balaklava, Garadža, Manko, Blondi, Šaiba ir kt.), o veidus ir kūną – megztais gobtuvais, spalvotais trumpais sijonėliais, aptemptomis pėdkelnėmis.
Savo anonimiškumą merginos aiškina lygiateisiškumu ir noru atsiriboti nuo kokių nors muzikinių ar politinių sąsajų. Tiesą sakant, su muzika grupė beveik neturi nieko bendra, o jų kūryba apsiriboja pankiškomis trelėmis, su kuriomis, kaip ją įvertino vienas muzikos kritikas, „išvemiamas kažkoks politinis anarchizmas“.
Grupės narės save vadina „trečiąja feminizmo banga“, o pažiūras tapatina su „kairiuoju antiautoritarizmu“.
„Mes norėtume, kad Rusijoje įsigalėtų kairioji, skandinaviško tipo socialdemokratinė partija, todėl, žinoma, mums bloga darosi nuo šalies politinio gyvenimo centralizavimo, nuo daromo spaudimo pilietiniam aktyvumui ir savivaldai, nuo politinės konkurencijos nebuvimo“, – skelbiama grupės svetainėje.
Būtent todėl ji protestuoja prieš 2011 m. gruodį vykusių rinkimų į Dūmą falsifikavimą, reikalauja V.Putino atsistatydinimo, panaikinti „Vieningosios Rusijos“ monopolį ir t.t.
Merginos nemėgsta komunistų, o V.Žirinovskio liberaldemokratus vadina „nieko vertu kaiščiu“ vienai vietai užkišti. Išrinktąjį prezidentą „Pussy Riot“ laiko „patriarchalinių pažiūrų ir seksizmo simboliu“, nes jis esą ne kartą pareiškęs, kad pagrindinė moters misija – gimdyti vaikus ir būti vyro šešėlyje.
Jeigu tęstume šios grupės programiniuose interviu demonstruojamą pažiūrų maišalynę, tai pastebėtume, kad jos narės pasisako ir už politinių kalinių paleidimą, ir prieš įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą, ir prieš abortų draudimą, ir prieš žiniasklaidą kontroliuojantį valstybės monopolį...
Jų ideologiniais autoritetais laikomos garsi rašytoja Simone de Beauvoir, amerikiečių feministė Andrea Dvorkin, britų visuomenininkė Kate Millet, prieš tris dešimtmečius išleidusi knygą „Lyties politika" („Sexual Politics"), JAV filosofė ir lyčių lygybės teoretikė Judith Butler ir keletas kitų garsių pasaulio moterų judėjimo aktyvisčių.
Pernai rudenį grupė „Pussy Riot“ apsiribojo netradicinės muzikos atlikimu įvairiose nestandartinėse vietose – ant namų stogų, diskotekų drabužinėse, rūsiuose, skveruose.
Vieną spalio dieną trys merginos, apsirengusios švytinčiomis kaukėmis ir mini sijonėliais, užlipo į metro stoties platformoje esantį remontininkų bokštelį ir sudainavo dainą „Atlaisvink grindinį“, kurioje, primindamos įvykius Egipte, pačiame Kairo centre, keleiviams šaukė: „Egipto oras naudingas sveikatai, padaryk Tachrirą Raudonojoje aikštėje“.
Tik vėliau, kaip neseniai rašė „The Financial Times“, visi suprato, kad šie žodžiai buvo lyg kvietimas rinktis į gruodžio demonstracijas.
Tačiau pirmas grupę skandalingai išgarsinęs renginys įvyko sausio 20 d. Raudonojoje aikštėje. Protestui buvo pasirinkta vadinamoji „Lobnoje miesto“ („priešakinė vieta“) – apvali platforma, kur vykdavo įvairios ceremonijos, ir kuri yra šalia bronzinio monumento Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požarskiui, 1612 m. išvijusiems Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę iš Maskvos.
8 feministės užsiropštė ant šio paaukštinimo ir atliko dainą provokuojančiu pavadinimu „Maištas Rusijoje – mus Putinas apšlapino“. Aikštė yra šalia Kremliaus – Rusijos valdžios buveinės, ir šis renginys turėjo asocijuotis su gruodžio 4-osios rinkimais bei didžiuliu protesto mitingu A.Sacharovo prospekte, įvykusiu gruodžio 24-ąją, kuriame dalyvavo, sakė kalbą, bet buvo nušvilpta kita Rusijos žvaigždė, V.Putino krikšto dukra Ksenija Sobčiak.
Anot grupės narės Šaibos, būtent tą dieną protesto dalyvius „apšlapino Putinas“. „Mes matėme, kaip per Maskvą važiuoja kariuomenė, danguje pasirodė sraigtasparniai, kariškiai buvo kovinėje parengtyje. Režimas mus tiesiog apšlapino, o šio režimo simbolis – Putinas“, – kalbėjo ji būriui žurnalistų.
Dar įžūlesnį renginį „Pussy Riot“ sumanė vasario 21 d., Užgavėnių savaitės antradienį, kai prie pagrindinio Kristaus Išganytojo cerkvės altoriaus keletas grupės merginų su muzikantais surengė pasirodymą, kurio metu atliko dainą „Švenčiausioji Mergele Marija, vyk šalin Putiną“.
Improvizuotas pasirodymas netruko nė dviejų minučių, kai keturias merginas „susėmė“ šventyklos apsauga ir policija. Vieną iš jų netrukus paleido, trys atlikėjos kaltinamos chuliganizmu Dievo šventovėje ir mažiausiai iki balandžio 24-osios išbus Maskvos 6-me tardymo izoliatoriuje (jų neišleido iki stačiatikių Velykų, kad vėl neiškrėstų kokio nors akibrokšto). Pagal 213-ąjį Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį joms gali grėsti iki 7 m. nelaisvės.
Gal taip būtų viskas ir nurimę (merginos vengia žiniasklaidos dėmesio ir nenori atskleisti savo tikrųjų veidų, nors FST viskas seniai žinoma), jei ne karštas Rusijos stačiatikių cerkvės (RSC) pareiškimas, pasirašytas paties patriarcho Kirilo. Jame teigiama, kad skandalo organizatorės priklauso „antichristo jėgoms“, joms reikalaujama pelnytos bausmės ir kviečiama balandžio 22-ąją ateiti į cerkves ir kartu pasimelsti „ginant tikėjimą, išsityčiotus šventuosius, Cerkvę ir jos gerą vardą“.
Žurnalistas Glebas Brianskis Reuters korespondentui pareiškė, kad RSC, ginanti buvusį „kagėbė“ bendradarbį patriarchą Kirilą, papiktino protesto judėjimo atstovus. Juk dabar cerkvei suteiktas Kremliaus patarėjos statusas, o valstybinė televizija dažnai rodo patriarchą D.Medvedevo ir V.Putino draugijoje. Nedera pamiršti, kad patriarchas atvirai palaikė V.Putiną ir per prezidento rinkimus kovo 4 d. „Taigi, šis RSC pareiškimas padės V.Putinui dar griežčiau diskredituoti savo oponentus iš liberaliųjų intelektualų stovyklos“, – apibendrino G.Brianskis.
Grįžtant prie skandalingosios „Pussy Riot“ iššūkių, nedera pervertinti jos veiksmų. Kai kas, pavyzdžiui, organizacija „Amnesty International“, tris sulaikytas merginas jau vadina „sąžinės kalinėmis“, lygina net su 7-ojo dešimtmečio Amerikos feministiniais judėjimais „Gražinkite mums naktį“, „Milijonų mamų žygis“ arba grupėmis „Bikini Kill“ir „Riot grrrl“ (paskutinis žodis panašus į piktą maištaujančių merginų urzgimą...).
Iš tiesų, nei rusių grupės pankiškos dainos, nei laisvas elgesys, nei skandalingi renginiai toli gražu nerodo, kad Rusijoje į pamainą partinei opozicijai ateina ryžtingai nusiteikęs bręstantis jaunimas, galintis ne tik stebinti iššūkiais prieš režimą, bet ir patraukiantis idėjomis, sumanymais, svariais sprendimais.
Bet Londono „The Guardian“ pastebi, kad dabar, kai naujoji Rusijos karta ieško savo pasipriešinimo represijoms formų, nesunku suvokti, kodėl šiai kartai imponuoja panašios skandinavų ar amerikiečių grupės, veikusios netradiciniais ir dažnai itin patraukliais būdais – nuo „fenzinų“ (vienadienių fantastinių skaitinių, kurių pavadinimas kilęs nuo žodžių „fan magazine“) ir įvairių festivalių iki falų formos žaislų ir pank-roko.
Čia galima prisiminti ir tikruosius pankus, kai kažkada taip buvo vadinamos prostitutės, padugnės, o XX a. įgavo purvo, atmatų reikšmę, gi 7-me dešimtmetyje įgavo individo kovos už laisvę, radikalaus požiūrio, antivisuomeniškumo prasmę. Lietuvoje, kur pankizmas reiškėsi daugiau išoriškai, kartais judėjimas buvo suprantamas kaip kova prieš sovietinę santvarką ir represinį jos aparatą. Kai kas teigia, kad nuo šio judėjimo kilo ir Sąjūdžio užuomazgos...
Tad galime savęs paklausti: gal „Pussy Riot“ tipo sambrūzdis rastų gerą dirvą ir Lietuvoje?
