„Kai nuvažiavau į Čagčaraną, pagalvojau „o, vaikeli“: visur žvyras, kalnai, kaimų kaimas. Gamtos grožio ten nedaug – pliki kalnai, skurdi vietovė. Kai žmonės pjauna javus, tai pjauna su pjautuvais, kad nusipjautų viską, kas užauga – ne taip kaip pas mus, kai atvažiuoja su kombainais ir pusė tonos javų šian, pusė ten. Jeigu kažkas užaugo Afganistane, vadinasi – gerai.
Čagčarane man sakė, kad išeinant į lauką vakarais reikia pasiimti prožektorių, nes būna tamsu. Ir ten tikrai būna labai tamsu – nors į akį durk, visiškai juoda. O aš, kai būdavau karių stovykloje ir eidavau į tualetą, atsiskaičiuodavau žingsnius ir taip žinodavau, kada man reikia kur pasukti ir eidavau be prožektoriaus, nes su tais prožektoriais irgi gerai nesimatydavo. Mieste nebūdavo beviltiškai tamsu – būdavo keletą lempų“, – kalbėjo pašnekovė.
Eglei ten patiko. Ji suprato, kad turi grįžti, todėl po gerų metų ji praėjo konkursą ir tapo tuometinio Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovo Vytauto Ušacko patarėja komunikacijos klausimais.
Viena nevaikščiojo
Taip Eglė atvyko į kontrastų miestą Kabulą. Pašnekovė pasakoja, kad jai baisu nebijo – na, ji suprato, kad šalyje vyko karas, bet viena ji nevaikščiodavo – to jai ir jos kolegoms neleisdavo darbas. Tad Eglę visur veždavo vairuotojas.
„Kabule gyvendavome aptvertoje teritorijoje (Eglė tai vadina „compoundu“) , kur buvo mūsų ofisai, butai. Ta teritorija buvo saugoma. Kai važiuodavome iki ministerijos, tai tiesiog nuveždavo į ministerijos teritoriją, ir viskas, o kai važiuodavome į parduotuvę, tai jos teritorija yra neaptverta ir tada dažnai prie manęs prieidavo vaikai, prašydavo pinigų.
Kabule, pagal ES atstovybės taisykles, mums, moterims, vairuoti buvo negalima, todėl mus veždavo vairuotojas, o automobiliai būdavo šarvuoti“, – dalinosi Eglė.
Kitoks karas
Pašnekovė sako supratusi, kad šalyje nebuvo saugu – vyko karas, tačiau tai ne toks karas, kur matytum karius apkasuose – daugiausia būdavo pavienių susisprogdinimų.
„To karo Kabule, kaip mes įsivaizduojame, nėra: nei ten griaudėjo pabūklai, nei kariai apkasuose sėdėdavo. Aišku, apsauginiai ir policija vaikščiodavo su kalašnikovais, bet niekas nelakstė ir nesišaudė. Man atrodo, kad būnant Vilniuje didesnė tikimybė pamatyti kažką baisaus.
Būnant Afganistane nuolat pranešdavo, kad kažkas kažkur susisprogdino, tačiau, kai grįždavau į Lietuvą, į Vilnių, man būdavo kur kas baisiau, nes matydavau po miestą važinėjančius bepročius ir niekada negalėjau žinoti, kuriam kils mintis per raudoną pravažiuoti.
Afganistane žmonės važinėja visiškai chaotiškai, tačiau per visą laiką esu mačiusi tik dvi avarijas: kai tu žinai, jog bet kas gali ant tavęs užlipti, verčiau praleisi kitą automobilį. Be to, nuolat turi būti labai akylas ir sekti, kas vyksta aplink tave“, – dalinosi Eglė.
Beturčiai su telefonais
Tačiau Kabulas, ne taip kaip Čagčaranas, nėra „kaimų kaimas“. Čia yra ir barų, ir diskotekų ir kokybiškų drabužių parduotuvių, žmonės kalba angliškai, anot Eglės, puikiai, tačiau skaityti ir rašyti daug kas net sava kalba nemoka.
„Ten yra daug neraštingų žmonių, tačiau telefonais jie naudojasi. Nežinau, iš kur jie gauna tų telefonų, nes skurdo ten labai daug, tačiau telefonus turi labai daug kas. Jie taip pat telefonais pervedinėja pinigus naudodamiesi programėle – net nežinau, kaip jie naudojasi ta sistema nemokėdami skaityti, tačiau tai kažkaip veikia“ , -dalinasi Eglė.
Visgi pašnekovė sako, kad, nors jie ir turi telefonus, tačiau dažnai neturi nieko kito – nei namų, nei ko valgyti.
„Ten yra taip blogai, kad mes net neįsivaizduojame. Žmonės ten neturi nieko: nei kur gyventi, nei iš ko išmaldos pasiprašyti, nes kiti irgi neturi pinigų. Žemė ten labai nederlinga. Man kartą parodė vaizdelį ligoninėje: afganistaniečiai pjovė javus ir susikapojo tikrąja to žodžio prasme – vienam su pjautuvu įkalė į galvą. Lietuviai gydytojai man parodė nuotrauką, kaip galvoje susmigęs iki pusės pjautuvas“, – pasakojo Eglė.
Žurnalistė taip pat sako, kad žmonės ten, kad ir kokia sunki buitis bebūtų, nesiskundžia ir priima gyvenimą tokį, koks jis yra – galbūt dėl to jie ir atrodo laimingi.
Vyrų ir moterų santykiai
Moteris sako, kad jų „compounde“ didžioji dalis darbuotojų buvo vietiniai afganistaniečiai – dalis dirbo kaip aptarnaujantis personalas, dalis – prie projektų, tad Eglė su vietiniais daug bendraudavo, diskutuodavo ir su kai kuriais palaikydavo šiltus santykius. Nors musulmonai pagal savo taisykles negali liesti moterų, tačiau tai daugiau galioja kitoms musulmonėms.
„Vienintelis žmogus, kuris man nepadavė rankos, buvo Irano ambasadorius, o mano kolegos afganai tikrai apkabindavo per pečius be jokių problemų. Su afganėmis jie to nedarydavo, tačiau suprasdami, kad aš kitos kultūros, tikrai nesibaimindavo manęs paliesti.
Kitų afganistaniečių bendravimas su manimi dažniausiai vykdavo dviem scenarijais: pasisveikindavo, paklausdavo kur dirbu ir tada klausdavo, ar galiu jiems suveikti vizą, nes visi masiškai nori išvažiuoti. Kitas variantas: klausdavo, kiek man metų ir ar aš ištekėjusi. Su vienu afganistaniečiu leidomės į ilgą diskusiją apie meilę.
Aš pasakiau savo nuomonę, kad žmonės turi pagyventi kartu prieš susituokdami, pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Jis man atsakė: „ne, turi pirma susituokti, o tada jau mokaisi mylėti vienas kitą.“ Aš pasakiau, kad nesąmonė – o kas bus, jei po trejų metų suprasi, kad neišmokai mylėti? Jis atsakė: „mano tėvai susituokė prieš trisdešimt penkerius metus ir iki šiol jie kartu, nes išmoko vienas kitą mylėti.“ Tai man atrodo, kad mes su juo po to daugiau nebuvome susitikę“, – nurodė Eglė.
Kitas įdomus momentas, kad Afganistane vyrai daugelyje vietų yra atskirti nuo moterų – nes vestuvėse, dalinasi Eglė, vyrai švenčia atskirai nuo moterų. Todėl Eglė, nors ir buvo kviesta savo kolegų afganistaniečių į vestuves, nutarė nedalyvauti – pagalvojo, kad nedidelis linksmumas švęsti su gausybe nepažįstamų moterų.
Liūdniausias vaizdas
Eglė prisimena ne vieną liūdną vaizdą Afganistane. Pirmiausia – tai vietinė ligoninė.
„Čagčarano ligoninėje vaizdas buvo labai liūdnas. Aš mačiau gal tris medicininius aparatus ir apdulkėjusį inkubatorių kampe. Kabulo ligoninėse visai kitaip – ten yra tokios aparatūros, kurs pas mus Lietuvoje net nėra.
O pačius liūdniausius vaizdus mačiau Kabule. Prisimenu, moteris su burka sėdėjo ant žemės – nesupratau, ar ji buvo be kojų, ar jos buvo suparalyžiuotos, tačiau ji judėjo šliauždama, pasiremdama rankomis. Šalia savęs ji turėjo vaiką. Tai man buvo labai baisus vaizdas“, – dalinosi Eglė.
Šilčiausi prisiminimai
Nors istoriją, kurią pasakoja žurnalistė, vėliau parašiusi ir knygą „Laiškai iš Kabulo“, yra nevienareikšmiška, moteris sako tikrai ten sugrįžtų – ne dabar, nes dabar ji sukūrusi šeimą, augina mažą vaiką, tačiau kitu gyvenimo periodu – būtinai.
„Šilčiausią įspūdį man padarė mieli ir šilti žmonės – su daugeliu jų dar iki šiol bendrauju. Su vakariečiais kolegomis taip artimai ir dažnai nebendraujame kaip su afganistaniečiais. Man tikrai labai ten patiko, buvo įdomu. Man labai patiko oras – būdavo šilta, karšta. Ir nors ten nuolat visur būdavo dulkių – nusivalius ryte, vakare galėdavai vėl valyti, tačiau vis tiek tas klimatas man tiko“, – kalbėjo ji.
Eglė taip pat priduria, kad ji niekada nėra sulaukusi jokių replikų, jog ji nenešiodavo skaros, juo labiau burkos – ji būdavo apsirengusi taip, kaip Lietuvoje, ir niekam tai nekliūdavo.
