Gydymą šioje įstaigoje išbandžiusi vilnietė Aurelija (vardas pakeistas) sako buvusi nustebinta, kaip šis metodas veikia. Pati ji dėl karantino gydymo kurso nebaigė, bet kitų žmonių pasiekti rezultatai ją apstulbino. „Mačiau, kaip per grupinį užsiėmimą išliejusi savo emocijas moteris visiškai pasveiko – be jokių vaistų. Emocijų pliūpsnis iššovė tarsi šampano kamštis, kartu su juo dingo ir depresija. Moters akys prašviesėjo, ji tapo tarsi kitu žmogumi. Jei visa tai būtų įvykę ne ligoninėje, veikiausiai būčiau palaikiusi šarlatanizmo seansu“, – sako Aurelija.
Jos teigimu, psichoterapijos metodai iš šalies gali pasirodyti keisti, bet jie veikia: „Mačiau, kaip psichoterapeutas per užsiėmimus kiekvienam žmogui pritaiko vis kitus metodus, kurių esmė – išvesti iš komforto zonos, priversti išlieti, išsakyti tai, kas slegia. Po to kažkas žmogaus viduje pasikeičia, jis ima sveikti.“
Gilintis į save
Psichoterapijos dienos stacionaro vadovė Ingrida Liaudanskienė pabrėžia, kad psichoterapinis gydymas pagrįstas savęs suvokimu: „Pacientui pagalba teikiama per jo paties gilinimąsi į save, savo simptomų, problemų aiškinimąsi. Taip atsiskleidžia ir tos problemos, kurių žmogus nėra įsisąmoninęs.“
Tik pabendravus su specialistu ateina aiškumas, supratimas. „Be abejo, kai kuriais atvejais toks gydymo metodas pacientui gali nebūti malonus – gilinantis į save išlenda ir skaudžių dalykų, kurių žmogus nenori priimti, nustumia juos į pasąmonės kampelius. Vis dėlto išsiaiškinus kamuojančių problemų priežastis atsiranda daugiau kelių ir variantų, ką gyvenime galima pakeisti“, – aiškina I. Liaudanskienė.
Labai svarbu, kad žmogus būtų linkęs tyrinėti save, padėti sau. Reikšminga ir jo motyvacija keisti savo gyvenimą. Be to, pacientas turi būti pajėgus gilintis į savo problemas. „Jei žmogui paūmėjusi depresija ar kitas sutrikimas, jis gali neturėti vidinių resursų sau padėti. Kai paciento psichinė būklė sunki, psichoterapija netinka, – sako dienos stacionaro vadovė. – Norėčiau pabrėžti: bet kuriuo atveju gydymo būdą žmogui parenka gydytojas psichiatras. Tik jis gali nustatyti, ar psichoterapinis gydymas reikalingas, ar jis bus efektyvus.“
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Metodai parenkami individualiai
Vienu metu gydytis Psichoterapijos dienos stacionare gali 20 žmonių. Į įstaigą žmones nukreipia miesto poliklinikose įsikūrusių Psichikos sveikatos centrų psichiatrai, kiti pacientai, pasikeitus būsenai čia tęsia gydymą perėję iš kitų Vasaros ligoninės skyrių.
Gydymas dienos stacionare trunka 30 darbo dienų. Specialistai dirba komandiniu principu – be psichoterapeuto, dar yra psichiatrai, psichologai, slaugytojai, skirtingos terapijos rūšys derinamos tarpusavyje. Specialistų komanda įvertina į dienos stacionarą atvykusi pacientą, nustato jo sutrikimų pobūdį, sprendžia, kokios pagalbos jam reikia. Kiekvienam sudaromas intensyvaus gydymo planas. Gydymo eiga gali būti koreguojama atsižvelgus į žmogaus sveikatos būklę.
Dažniausiai Psichoterapijos dienos stacionare žmonės gydosi dėl nerimo, asmenybės, mišrių sutrikimų, panikos atakų. Vis dėlto dažniausia besigydančiųjų diagnozė – depresija, kuri visame pasaulyje laikoma XXI amžiaus rykšte.
I. Liaudanskienės teigimu, jei pagalbos kreipiasi daugiau žmonių nei įmanoma priimti, jie įrašomi į eilę. Nors įprastai vasarą besigydančių dienos stacionare būdavo mažiau, šiuo metu pacientų srautai gerokai padidėję: karantino laikotarpiu dienos stacionaras neveikė, todėl susikaupė daugiau negavusiųjų psichoterapinio gydymo.
Gydytoja psichiatrė pastebi, kad karantinas, būtinybė izoliuotis paveikė žmonių psichikos sveikatą. Kai kurių pacientų būklė pablogėjo dėl ilgą laiką ignoruotų tarpusavio santykių problemų šeimoje, žmonės dažniau kreipiasi dėl padidėjusio nerimo.
Grupinės konsultacijos – itin reikšmingos
Psichoterapijos dienos stacionare pacientams skiriamos ne tik individualios, bet ir grupinės psichoterapeuto konsultacijos. „Grupinė psichoterapija – pagrindinė gydymo forma mūsų skyriuje. Susirinkę draugėn skirtingų problemų turintys žmonės dalijasi patirtimi, kalbasi tarpusavyje. Grupėse žmonės nesuskirstyti pagal turimus sutrikimus ar patiriamas problemas – tipiška psichoterapinė grupė yra atvira, temas diktuoja patys pacientai, – pasakoja I. Liaudanskienė. – Tiesa, yra ir grupių, kur temas siūlo gydytojas psichoterapeutas. Specialistas gali būti aktyvesnis vienu ar kitu klausimu, tai priklauso nuo grupės gvildenamos temos. Psichoterapeutas taip pat reaguoja į pacientų mintis, atkreipia dėmesį į bendras problemas, bet į grupės pokalbius stengiasi kištis minimaliai.“
Psichoterapeutas užtikrina, kad būtų laikomasi grupės taisyklių. Viena svarbiausių – garantuoti dalyvių konfidencialumą. Į grupinius psichoterapijos užsiėmimus susirinkę žmonės turi jaustis saugūs, galintys atvirai kalbėti apie savo jausmus, problemas.
Pasak I. Liaudanskienės, grupiniai užsiėmimai ypač naudingi dėl to, kad skirtingi žmonės gali pasikalbėti atvirai, sužinoti, kaip jaučiasi kiti, turintys panašių ar kitokių problemų. Tai labai praplečia akiratį, padeda geriau suvokti tiek save, tiek aplinką. „Per grupinius užsiėmimus žmonės gali pamatyti savo situaciją iš naujos perspektyvos – kitų žmonių akimis. Turint santykių problemų svarbu ne tik ieškoti sprendimo, bet ir pamėginti suprasti kitų žmonių elgesio motyvus, susitaikyti su neišvengiamu mūsų visų skirtingumu ir išmokti ne kovoti dėl savo tiesos, o derinti interesus“, – sako gydytoja.
Ji pabrėžia, kad psichoterapeutai, kaip ir kiti su sutrikimų turinčiais žmonėmis dirbantys specialistai, privalantys giliai kapstytis po žmogaus vidines problemas, turi gebėti jų neprisiimti, išmokti atsiriboti, neperdegti. To jie mokosi per ketverius ar šešerius metus trunkančias psichoterapijos studijas. „Esame mokomi ne tik gilintis į kito žmogaus vidų, bet ir neprisiimti pernelyg giliai į širdį jo bėdų. Kitu atveju liks du problemos paralyžiuoti žmonės – ir pacientas, ir specialistas. Būtent todėl mūsų darbe ypač svarbi komanda – padedame vieni kitiems atsitraukti nuo pacientų problemų, pamatyti jas tarsi iš šalies. Labai svarbu neatsisėsti į paciento roges“, – tvirtina pašnekovė.
Valstybinės finansuojamos pagalbos trūksta
Psichoterapijos dienos stacionaro vadovė sako, kad labai dažnai pacientui skirtų valstybės finansuojamų 30 darbo dienų reikiamai pagalbai suteikti nepakanka: „Ne visus užsibrėžtus tikslus per šį laiką spėjame įgyvendinti, nes psichoterapija – ilgas ir sudėtingas gydymas. Nemaža dalis pacientų tęsia individualią psichoterapiją pas privačius specialistus, kai kuriems skiriamas dar vienas pagalbos kursas mūsų stacionare. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, kiekvienu atveju sprendžiama individualiai.“
Pasak I. Liaudanskienės, dauguma dienos stacionare dirbančių specialistų šį darbą derina su privačia praktika. „Privačiai dirbančio psichoterapeuto neriboja gydymo terminai, žmogui suteikiama tiek pagalbos, kiek jam reikia, – sako pašnekovė. – Nemažai dienos stacionaro lankytojų pasirenka tuos pačius psichoterapeutus, pas kuriuos jau lankėsi. Net ir dirbdami privačiai psichoterapeutai stengiasi išlaikyti komandinį principą. Pamatę, kad žmogui reikalinga kompleksinė pagalba, siūlo jam kreiptis į psichiatrą. Nemažai besilankančių privačiuose kabinetuose lygiagrečiai psichoterapijai gauna ir psichiatro pagalbą.“
Specialistė apgailestauja, kad valstybės finansuojamos psichoterapinės pagalbos Lietuvoje labai trūksta, ją mūsų šalyje teikia vos keletas gydymo įstaigų. Plėsti psichoterapijos paslaugų neskatina pernelyg menkas Valstybinės ligonių kasos numatytas įkainis už psichoterapeuto darbo valandą, siekiantis vos 21 eurą.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
