Pavasarį stokojame vitaminų, silpnėja imunitetas – šiuo periodu pasireiškia daugelis ligų. Tarp jų ir venerinių… Ką daryti, jei kartą tai palies ir jus?
Kaltinti save tuo, kad užsikrėtėte mikrobu, kuris perduodamas lytiniu keliu – tas pats, kaip kaltinti save užsikrėtus gripu arba grybeliu. Koks skirtumas, per kokią jūsų organizmo vietą prasiskverbė mikrobas? Dažniausiai tai ne lengvabūdiško gyvenimo būdo rezultatas (nors ir tas gali būti priežastis), o atsitiktinumas.
Rita K. rašo: „Nė nežinau, kaip pasakyti apie savo problemą. Po eilinio suartėjimu su savo vyru pajutau nemalonius pojūčius lytinių organų srityje. Stipriai niežėjo, perštėjo. Pojūčiai po dienos praėjo. Tačiau po to, kai mes vėl suartėjome, viskas atsinaujino. Lytinis aktas man pasidarė skausmingas. Štai jau daugelį savaičių naktimis mane kankina baimės. Permąsčiau apie viską pasaulyje: galbūt kur nors baseine užsikrėčiau, ten viskas drėgna, kur nors persirengimo kambaryje gal atsisėdau ant šlapio suoliuko. O gal svečiai, kurie nakvojo pas mus (ir maudėsi duše), sirgo užkrečiama liga (vyro giminaičiai iš Kaliningrado su visa šeima buvo atvažiavę vasarą). Juk daugelio ligų inkubacinis periodas trunka mėnesius. O kartais ir metus!
Apie tai, kad vyras man neištikimas, sau galvoti neleidžiu. Pasitikiu juo. Bet užeina silpnumo akimirkos, kada viskas atrodo įmanoma. Paskui gėda dėl savo minčių. Svarbiausia, kad turime vaikų, mums jau ne po dvidešimt. Bijau, kad jie nuo mūsų neužsikrėstų. Reikia kažkaip pasikalbėti su vyru, ką daryti, nes nemalonūs pojūčiai nepraeina patys savaime (žvakutės, kurias nusipirkau vaistinėje, nepadeda). Bet kaip tą padaryti? Siaubingai gėda. Ir su vyru ta tema kalbėti, ir į polikliniką kreiptis. Neįsivaizduoju savęs, besikreipiančios į terapeutą, kuris mane gerai pažįsta, pasakojančios apie savo pojūčius, prašančios siuntimo į venerinių ligų dispanserį… Sulaukus keturiasdešimties eiti į venerinį dispanserį, kur gydomi sifilitikai! Vien nuo minties apie tai aš visa sustingstu. O svarbiausia, kad šia tema su niekuo negali pakalbėti, nėra su kuo pasitarti. Pasirašau ne savo pavarde ir laukiu patarimo“.
Niekas iš mūsų neapdraustas nuo to, kad kartą pajusime venerinės ligos požymius. Ir daugeliui mūsų vien pati mintis apie tai, kad sergame venerine liga, yra šokas. Kodėl taip yra? Dėl to, kad liga baisi, neišgydoma? Anaiptol ne! Jei paklausite dermatologo-venerologo, kokie pacientai pas jį ateina į priėmimą, jis jums atsakys, kad absoliuti dauguma atvejų išgydomi gan lengvai ir greitai (per savaitę ar dvi). Atrodytų, tokia lengva liga turėtų sukelti ne daugiau emocijų, negu angina ar gripas (kurie, beje, gali būti kur kas pavojingesni jūsų sveikatai).
Kodėl gi patiriame tokį stiprų stresą? Jis susijęs ne tiek su pavojaus pojūčiu, kiek su mūsų kultūra, kuri tūkstantmečiais kovojo su lytimi, priskyrė visa, kas susiję su sueitimi ir dauginimusi, prie baisių, gėdingų, nešvarių reiškinių. Tarp jų ir su lytiniu aktu susijusias kūno dalis. Retai kas iš mūsų šiandien be gėdos jausmo ir pasibjaurėjimo gali garsiai apie tuos dalykus kalbėti. Ir mūsų kaltės čia nėra. Nes atmetanti lytį kultūra sukūrė kalbą, kurioje žodžiai ir posakiai, aprašantys mūsų kūną ir jo intymias funkcijas, skamba labai grubiai, šokiruoja ir mus pačius, ir aplinkinius. Būtent todėl Rita niekaip nesiryžta pasikalbėti su vyru apie savo (bendrą!) problemą. Jai neapsiverčia liežuvis ištarti tam tikrus žodžius, įvardyti savo kūno vietas, savo pojūčius. Pernelyg jau grubiai jie skamba. O kitos kalbos Rita neturi.
Bet jai nieko kito nelieka, kaip pereiti stresą, nugalėti save. Rita turi suprasti, kad jos kančias lemia kaltės jausmas. Kaltės, kurią primetė kultūra, kurios viduje ji yra išaugusi. Jos mitai ir stereotipai. Štai jie. Mitas I: kas serga venerine liga, tas gyvena palaidai (melas, tik nedidelė dalis sergančiųjų yra pasileidėliai). Mitas II: venerinės ligos – baisios (melas, tai vienos iš lengviausių ligų, jei jos laiku gydomos. Tik nedidelis procentas pacientų serga ligomis, gresiančiomis jų gyvybei). Mitas III: apie apsilankymą pas venerologą sužinos visas pasaulis (melas, niekas nesužinos, nes nereikia kreiptis į terapeutą, kaip galvoja Rita, o tiesiogiai – į dermatologijos ir venerinių ligų centrą, kur iš jūsų nepareikalaus jokių siuntimų).
Ritos klaida: ji savaitėmis sprendžia klausimą, kuris neturi prasmės. Išgyvena gėdą, pasišlykštėjimą, abejoja, kas irgi neturi jokios prasmės. O eilinis vizitas pas gydytoją iškart išsklaidytų įtampą, išlaisvintų iš neurotinės būsenos.
Įsidėmėkite: užsikrėtę venerine liga privalote ne tik kuo greičiau kreiptis į gydytoją, bet ir atlikti vidinį darbą.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
