O vat dabar supratau - tai menkos savivertes jausmas. Mano kai kurie pazistami tiesiog negali prisipazinti, kad budami Graikijoje nuomojosi masina ir nesirinko brangiu isvyku su Novaturu, todel, kad butu pigiau. Jie sake - taip dareme tik todel, kad daugiau pamatytume. Nes, tipo, labai turtingi esame. Ir dar sake, kad 5 tukstanciai uz kelione jiems labai nebrangu, nors siaip gyvena ne taip jau labai turtingai. Tai jie vargsai, dvasios vargsai.

gerai kai zmones gali kazkur isvaziuoti atostogauti. esame skirtingi, tad visai nekeista, kad vienam uztenka musu pajurio, o kitam reikia Turkijos ar Egipto. blogiausia tiems, kurie negali isvykti niekur, nors tikrai noretu... esu neigali dvieju studentu mama, gaunu maza pensija, ne visus vaistus istengiu nusipirkti, o juros labai seniai nemaciau, nors tikrai labai noreciau prie jos nuvykti ... keliaukit, zmones, kas galit ir kur galit. geru jums kelioniu!

Sutinku su Birute - bet ir ji sutinka su autoriumi. Aisku, kad reikia keliauti, bet turiu daug draugu, kurie buvo Paryziuje, Kaire ir nieko nesuprato - tik rodo man save prie Eifelio boksto ir Kairo piramidziu. Tai kad problema yra

na, aš nelabai norėčiau sutikti su iškelta problema ir dar tokiu jos interpretavimu. Neneigiu, kad taip būna. Turbūt, tikriausiai. Bet teigti, kad atostogauti kitose šalyse yra tik mados reikalas. Mūsų šeima turbūt būtų tokia, kaip čia apibūdina klausėja, važinėjanti po užsienį "dėl prestižo", nors tai yra visiškai ne tiesa, ir net sakyčiau, nesąmonė. Man net ir į galvą tokia priežastis neatėjo...
a) klimatas. Gal kitiems, kai lyja 4 dienas iš 7 atostogų ir reikia apsivilkti šiltą megstinį, yra visai nieko, mums norėtųsi gero oro - pietų kraštų šalyse gerą orą turėti yra daug kartų didesnė tikimybė.
b) pažinimo džiaugsmas. Perfrazuojant posakį, kai nieko nežinai, tai ir nenori nieko pažinti. O susipažinti su kitomis kultūromis, šalimis, jų virtuve, papročiais, nors kartą gyvenime pamatyti tikrus kalnus, įkopti į juos, dykumą, išsimaudyti tikrame vandenyne - jei ne būtina, tai tikrai verta. Vertinti užsienio šalis sakant, kad tai tik dvi palmės yra juokinga. Visokio poilsio yra, viešbutinės atostogos ok, esant tam tikromis aplinkybėmis, bet viešbučiai visose šalyse panašūs, net ir Lietuvoj :)
c) akiračio plėtimas. sakoma, kad iškart atskirsi žmogų, kuris yra keliavęs, matęs kitų kraštų, kultūrų, skiriasi po pasaulėžiūra, tolerancijos lygis. Mes pvz. norime, kad mūsų vaikai augtų žinodami, jog genys margas, bet pasaulis dar margesnis - pilnas visokių žmonių, visokių šalių, ir visos jos geros, visos įdomios, skirtingos kad jie tai suprastų ir nesijaustų pasaulio bamba. Aš labai nemėgstu burnoti ant savo šalies, tačiau tiesa yra ta, kad mes dar neišmokome mylėti ir gerbti savo vaikų ir senelių. O tai labai blogai. Pietų kraštuose yra visiškas vaikų kultas. Jei esi mama su vaiku, esi pagarboje, tau padedama, žmonės sustoja gatvėje pagirti tavo vaiką ir pasikalbėti, esam pakliuvę į situaciją, kai viešbutyje gavom geresnį kambarį, nes buvome su savo mažylėmis, kuriomis visi džiaugėsi. Iš tikrųjų džiaugėsi, ne dirbtinai. Man to mūsų šalyje trūksta. Ne dėmesio, bet pagarbos. Kaip yra, patys žinote.
Ponia neteisi ir dukros norą atostogauti kitaip ir kitus versdama "madai". Įsiskaitykite, kaip apibūdinate savo atostogas - gal jos yra puikios jūsų amžiaus žmogui, bet jokia jauna panelė nepavadintų jų įdomiomis, turiningomis ar smagiomis. Ypač, kai jos bendraamžės jau yra pakeliavusios ir pamačiusios pasaulio, turi apie ką papasakoti.
Mano galva, taip vertinti, kaip ir atostogauti kitose šalyse, nes kiti taip daro, gali tik psichologiškai ir socialiai nesaugūs žmonės. Jūsų paminėta draugė verslininkė - pats puikiausias pavyzdys. Tačiau nemanau, kad verslo pasaulyje žmonės gerbiami už tai, kur atostogauja. Greičiau priešingai, jei verslas - "šaraškino kontora" - prašmatniausios atostogos pagarbos ir pripažinimo neatneš.