Visuomenė Lietuvoje sparčiai keičiasi, ir ne visi žmonės spėja prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Tapo „prestižo“ dalyku atostogauti Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Egipte, Graikijoje, Kanarų salose... Tapome reklamos auka, o reklamą kuria verslas, kuris siekia pelno. Daugelis žmonių ten vyksta visai ne todėl, kad jiems to reikia. Tiesiog tokios kelionės tapo „prestižo dalyku“.
Ką galima patarti tiems lietuviams, kurie supranta, kas prie ko, nepasiduoda ažiotažui ir reklamai, bet kuriems visgi sunku atsilaikyti prieš naują madą? Žinoma, lengviausia pačiam nuvykti į „prestižines“ vietas. Tada jei jūsų draugė pasigirs, kad pabuvojo Italijoje, galite pasakyti: „O aš rugpjūčio mėnesį lankiausi Egipte, labai patiko!“. Bet ar iš tiesų jums tai reikalinga?
Livija N rašo: „Kasmet vykstu ilsėtis į Juodkrantę. Ten man patinka, viskas pažįstama, ir nelabai brangu (nuomojamės su šeima kambarį). Svarbiausia – tyla, ramybė, gamta, jokių reikalų. Tačiau pastaruoju metu vis labiau terorizuoja duktė, jai keturiolika. Jos draugė užpraeitais metais važiavo su tėvais į Turkiją, o praeitais – keliavo po Italiją, šiais metais rengiasi atostogauti Graikijoje. Duktė sako, kad esame namisėdos, kaupiame pinigus, nemėgstame keliauti. O štai Miglės tėvai (toks jos draugės vardas) – „jauni“, „linksmi“, „pilni gyvenimo džiaugsmo“.
Iš pradžių tokios dukters kalbos mane nervino. Bet pastaruoju metu ėmiau susimąstyti: o jei ji teisi? Man virš keturiasdešimties, sena savęs nelaikau. Tačiau tiesa ir tai, kad man vis mažiau norisi važinėti „po pasaulį“. Na ir pati kelionė „į nežinią“ mane baugina. Mano pažįstama vyko autobusu į Italiją praeitais metais, grįžo strese, pervargusi. Gyveno jie siaubinguose viešbučiuose, kažkur už miesto, autobuse neveikė tualetas, reikėjo „kęsti“ iki artimiausios aikštelės...
Visa šita mane ir gąsdina. Jau nekalbu apie kainą. Palyginus su poilsiu Juodkrantėje, mano šeimai reiktų atidėti dukart didesnę sumą. Firmos reklamos dėlei gudriai nurodo minimumą, o iš tiesų, atvykus į vietą, už viską tenka mokėti pačiam. Tai kad išeina kone tokia pat suma, kaip kad kelialapio kaina.
Netraukia manęs ir Turkijos ar Graikijos pliažai. Nuveš tave už tavo pinigus į pliažą, kur auga dvi palmės bei apstu žmonių, ir galvok, kad esi Turkijoje. Mano nuomone, lietuviai ėmė tiesiog „kolekcionuoti“ keliones. Tikslas – pasigirti. Aš, mat, ilsėjausi Ispanijoje. O aš Graikijoje! Pasakyti „na, o aš poilsiavau Juodkrantėje“ kažkaip net gėda pasidarė. Mano darbe buvo panaši situacija. Žinoma, niekas nieko nepasakys, bet aš iš žvilgsnių supratau, kad jie jaučiasi esą „aukščiau“. Taip kad labai gerai suprantu savo dukrą. Ji dar nemoka atsilaikyti prieš madą, jai norisi „būti kaip visi“. Savo asmeninių vertybių ji neturi.
Man regis, tai didelė psichologinė problema, net suaugusiems. Turiu daug pažįstamų, kurie važiuoja į madingus kurortus ne todėl, kad jiems to reikia, o todėl, kad „kitaip negali“. Reikia „būti aukštumoje“! Mano buvusi bendraklasė turi nedidukę firmą, pelno vos užtenka, kad nesijaustų vargše. Tai ji man tiesiai pasakė: „Jei neatostogausiu Ispanijoje, tai teks meluoti, kad ten atostogavau. Versle reikia atrodyti solidžiai, jei nori, kad su tavimi skaitytųsi“. Suprantate? Jai asmeniškai Ispanija nereikalinga, bet reikia pasigirti. Tai kaip „kokybės ženklas“, suprantate? Ką patartų psichologas tokiu atveju? Kaip elgtis?“
Livija palietė labai aštrią psichologinę problemą, kuri mūsuose dar nelabai išnagrinėta. Ji atsirado paskutiniaisiais metais. Pavydėti tiems, kurie tapatina save su „prestižu“, neverta jau vien dėl to, kad tie žmonės turi rimtų psichologinių problemų. Tik to jie jums niekada nesakys! Jei susitikęs jus žmogus nepamirš pasakyti, kad praeitą savaitgalį jis tris valandas praleido brangiame boulinge (nors jūs to neklausiate!) – tai galite būti tikri, kad jį kankina nevisavertiškumo kompleksas. Jis yra, pats to neįsąmonindamas, aplinkos vergu. Jam reikia ne pavydėti, o jo pagailėti!
Čia mes susiduriame su snobizmu. Daugelį mūsų snobizmas erzina. Mūsų pažįstami, kolegos, giminaičiai giriasi, kad jie atostogavo prestižinėse vietose, valgė restoranuose, važinėja prestižinės markės automobiliais. Kada ateinate pas juos į svečius, jie būtinai jus nusiveda prie ką tik įsigyto brangaus televizoriaus arba parodo keistą statulėlę: „Ją pirkau Bahamų salose“. Patyręs snobas tai daro subtiliai, savo „aukštesnę“, negu jūsų, „padėtį“ jis pabrėš „tarp kitko“. Tačiau būtinai pabrėš, pasigirs. Jei iš jo atimsite „išorinius atributus“, jis pats savaime neišsilaikys, nugrius. Dėl to iš visų jėgų laikosi „prestižo“. Jis kaip tik ir sukuria madą, sukuria tokius pat, kaip jis, snobus.
Iš tiesų Livija turi didžiulį pranašumą, palyginus ją su jos draugėmis, kurios giriasi „prestižiniu poilsiu“. Nepriklausyti nuo mados – tai reiškia vertinti save už kitas savybes. Tai reiškia, kad jūsų savigarba nepriklauso nuo „prestižo“ ir jūsų piniginės storumo.
Snobas ir tie, kas elgiasi snobiškai, neturi tikrosios savigarbos! Įsidėmėkite tai. Jei ta savigarba būtų, nebūtų jokio poreikio girtis, „puikuotis“ prieš kitus. Snobas kažkuo panašus į paauglį. Neatsitiktinai Livijos duktė, kuriai labai svarbu atostogauti „prestižinėse vietose“, - paauglė. Bet tai, kas normalu paaugliui, nenormalu suaugusiam žmogui. Paauglys – dar nesusiformavo kaip asmenybė, jos savigarba didžiule dalimi priklauso nuo visuomenės įvertinimo. Taip kad snobas – tai žmogus, kurio psichologinis vystymasis sustojo, tai infantilas. Psichologinėje plotmėje jis nesubrendęs, jam neretai reikia psichoterapeuto, o gal ir psichiatro pagalbos (ir dažnai yra priverstas į juos kreiptis!).
Kita vertus, visiškai ignoruoti „madą”, „prestižą” – irgi nėra norma. Juk jūs neinate į gatvę nesišukavusi, suglamžytais drabužiais. Lygiai taip pat jums gėda važinėti aplamdyta, surūdijusia mašina. Bet kokioje madoje, „prestiže” esama racionalaus grūdo, kurį reikia išgauti. Ir Livijai jos išorinis įvaizdis, akivaizdu, yra savotiškai svarbus. Tiesiog turime kalbėti apie saiką. Snobizmas – tai saiko netekimas, kada išoriniai dalykai ima vaidinti pernelyg didelį, lemiamą vaidmenį asmenybėje. Tai labai pavojinga! Vergiška žmogaus priklausomybė nuo „išorinių dalykų”, „prestižo”, „aplinkos” gali jam baigtis labai liūdnai.
Bet užkietėjusio Livijos „sėdėjimo namie” taip pat nepavadinsi norma. Negalima visą gyvenimą ilsėtis „Juodkrantėje”. Tai irgi savotiškas snobizmas. Išeina, kad Livija ilsisi tik Lietuvoje būtent „kitų pykčiui”. Nieko negalima daryti „kitų pykčiui”, kartais verta ir „pakoketuoti su mada, prestižu”, kad netaptum pernelyg agresyvus (o Livijos laiškas – agresyvus). Svarbiausia – netapti mados ir savo kompleksų vergu!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
