Yra tėvų, kurie taip bando „paruošti“ savo atžalą išbandymams. Tačiau, kaip taisyklė, tai nieko neduoda. Kartais verta kiek sumažinti įvykio svarbą, kad jis praeitų sklandžiau! Jei savo vaikui dieną ir naktį kalbate apie mokyklą, jis gali pradėti jos nekęsti. Jis kol kas nesugeba suprasti, ką reiškia mokykla, apie tai „neįmanoma papasakoti“. Jis pats supras ilgainiui, kada turės patirtį.
Birutė K. rašo: „Mūsų mažylis šiais metais išeina į mokyklą, ir mes pergyvename. Su vyresniuoju sūnumi turėjome didelių problemų. Pirmosiomis dienomis jis net pabėgdavo iš mokyklos, meldė mūsų nepalikti jo vieno. Turėjome daug sunkumų. Teko praleisti vienus metus, kaip kad patarė vaikų psichologas. Ypač sunku jam buvo priprasti prie to, kad aplinkui daugybė nepažįstamų vaikų. Manome, esame patys kalti: samdėme auklę, jis nėjo į darželį, neturėjo bendravimo su vaikais patirties. Galima net pasakyti, kad jį saugojome nuo vaikų, „nuo blogos įtakos“.
Mūsų jaunėlis dvejus metus lanko privatų vaikų darželį, kur jį rengia mokyklai. Jis jau moka skaityti ir skaičiuoti, groja muzikos instrumentu. Pergyvename, kad jam bus nuobodu pirmoje klasėje. Be to, jis yra labai išauklėtas, o į mokyklą ateina visokie vaikai. Jis, pavyzdžiui, nemoka muštis. O mokykloje reikia už save pakovoti. Ar turime jį mokyti „duoti grąžos“? Jis dažnai mūsų klausia, ką man daryti, jei mane stumdo? Vyras moko, kad pastumtų ir jis, o man atrodo, kad auklėti reikia visai ne taip. Mūsų kaimynystėje buvo atvejis, kada berniukas pastūmė mergaitę, ši pargriuvo ir susilaužė koją. Buvo didelis skandalas, kvietė į policiją tėvus. Leisime sūnų į privačią mokyklą, bet net ir ten egzistuoja savi “džiunglių įstatymai“. Turime patirtį su vyresniuoju sūnumi. Turtingų tėvų vaikams – kitos problemos. Ką sakyti sūnui, prieš jam išeinant į mokyklą? Kaip geriau jį nuteikti?“
Labai dažnai patys sukuriame problemų savo vaikams. Neretai jiems primetame savo pačių nerimą, baimes. Sprendžiant iš Birutės laiško, tai nerimastinga, susirūpinusi moteris. Aišku, kad jai mokslo pradžia mokykloje – didžiulis stresas. Tai yra mokykla jai – stresas. Taip kaip gi į mokyklą gali žiūrėti jos sūnus?
Visiškai neprotinga pasakoti apie visas „problemas“, kurios jo laukia mokykloje. Didžiausia problema Aidai R. buvo, kad iš jos sūnaus (jis buvo nedidelio ūgio, su akiniais) tyčiosis kiti vaikai. Savo sūnų Arvydą ji augino viena, labai jį mylėjo. Šia tema Aida kalbėjosi su sūnumi visą vasarą. Mama prisaikdino sūnų, kad jis tučtuojau pasakys mokytojai, jei kas jį skriaus. Po visų tų pokalbių mažasis Arvydas ėjo į mokyklą, slegiamas vidinės baimės, kad ant jo tučtuojau užsipuls. Visa kita, ką jam kalbėjo apie mokyklą, jam neegzistavo. Mokykla jam tapo kažkuo svetimu, priešišku! O svarbiausia, jis pamiršo savo mamos prisakymą, kada antrą dieną kažkas iš tiesų jam timptelėjo už plaukų. Jis tiesiog pravirko.
Kiti tėvai kalba apie tai, kad mokykloje „reikės daug mokytis“, „nebus galima bėgioti“, „reikės ramiai sėdėti visą pamoką“. Nėra jokios prasmės tai daryti! Vaikas pats vietoje susigaudys. Žodžiai visuomet atrodo baisiau, negu pati realybė. Mes neįsivaizduojame, kokius vaizdinius jie gali sukurti vaiko psichikoje. Mažasis Tomas po tokio tėvų „parengimo“ padarė išvadą, kad „mokykla – tai kalėjimas“. Tėvai supyko, ėmė įrodinėti, kad mokykla tai visiškai kita... Bet vaikas jau jautė nereikalinga baimę sąvokos „mokykla“ atžvilgiu.
Negalima numatyti situacijos, kurioje atsidurs jūsų sūnus ar duktė. Negalima duoti patarimų visiems gyvenimo atvejais. Kur kas geriau skiepyti pasitikėjimą savimi, savo jėgomis. Dėl to nereikia slopinti jo iniciatyvos, pernelyg daug drausti. Pirmosiomis dienomis mokykloje kenčia, kaip taisyklė, tie vaikai, kurie išliko infantiliais. Jei šešerių metų vaikas nemoka pats apsirengti, nusiprausti, pasinaudoti tualetu, nusipirkti sau bandelės, tai aišku, kad mokykloje jam bus sunku. Jis gali tapti klasės patyčių objektu. Žinomi atvejai, kada tėvai prašė kaimynų berniuko pirkti jų sūnui pusryčius, nes jis bijojo kreiptis į kasininkę, nežinojo, kaip elgtis su pinigais (niekada jų nelaikė rankose ir nesuprato, kas tai). Tai kraštutinis atvejis, bet jis apie daug pasako. Nereikia pernelyg globoti vaiko! Tuo pačiu jo neapsaugosite nuo gyvenimo, o galite padaryti nelaimingu.
Turime suprasti, kad paruošiamosios „paskaitos apie mokyklą“ neduoda reikiamo efekto, nes vaiko psichika negali taip toli žvelgti į ateitį. Kur kas protingiau, kad nuimtumėt „pirmosios dienos stresą“, pažadėti jam žygį į „Akropolį“ ar į kiną tos pačios dienos vakare. Tada pirmoji diena jam praeis maloniai, belaukiant vakaro. Rekomenduojama taip pat su juo pažaisti artimiausiomis dienomis, kad jis nepajustų ryškaus kontrasto. Negalima atsijungti nuo vaiko, kuris tapo mokinuku! Kada jis grįžta namo, jį turi pasitikti šypsena, dėmesys, rūpinimasis, o ne tuščias butas arba jam atsukta tėvo, susitelkusio ties kompiuteriu, nugara.