Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais aktorė pasidalino, kuo gyvena šiandien bei prisiminė laikus, kai filmuodavosi daugelio gerai žinomame seriale „Pasmerkti“.
„Gyvenu darbingai, šventiškai ir stengiuosi išlaikyti ramybę, kad būtų erdvės Kalėdų pajautimui“, – teigia Emilija, paklausta apie dabartinį gyvenimo ritmą.
Ji priduria, jog šventinis laikotarpis jai – tai apsivalymo ir dėkingumo laikotarpis: „Nėra lengva apsivalyti, kai aplinkui tvyro kalėdinis išprotėjimas – visi siūlo, kviečia, visko daug. Man ypač svarbu šiuo metu sustoti ir apsimažinti, o ne padauginti.“
Šiuo metu Emilija aktyviai keliauja su savo monospektakliu „Kai labai norisi gyventi, bet nežinai kaip“ (sausio 21 dieną Vilniuje), kuris kviečiamas ne tik į didžiuosius miestus, bet ir į mažesnes Lietuvos bendruomenes.
„Taip pat keliauju su poetinėmis-muzikinėmis programomis, kuriose skaitau eiles ir groju fleita-Antano Miškinio tremties temos programa, „Anykščių šilelis“, „Maldos iš Nojaus arkos“ (12.28 Trakų Vokės dvare), koncertai visai šeimai su Josefo Achrono „Vaikiškąja siuita“ (12.26 Vilniaus Rotušėje). Su Juozu Gaižausku koncertuojame (12.27 Kaune Lėlių teatre) – vyksta daug jaukių veiklų, privačių renginių, mokymų, užsakymų“, – pasakoja Emilija.
Kalbėdama apie svarbiausius gyvenimo aspektus, aktorė pabrėžia balansą tarp šeimos, asmeninio tobulėjimo ir darbo. „Be asmeninio tobulėjimo, turbūt nebūtų ir kitų dviejų. Man šeima vis tiek yra svarbiausia, tačiau natūraliai neįmanoma kurti šeimos nepaisant savęs“, – atvirauja ji.
Karjera, anot Emilijos, užima trečiąją vietą: „Visi šie dalykai labai svarbūs, nes be karjeros nebūtų ir manęs – jie glaudžiai susiję.“
Aktorės kelias
Paklausta, ar jos karjera atitiko jaunystės svajones, Emilija atsako su šypsena: „Priklauso, apie kurią jaunystę kalbame, nes pagal ankstyvus svajonių scenarijus jau turėčiau ir Oskarą, ir Nobelio premiją!“
Šiandien Emilija jaučiasi patenkinta savo karjeros kryptimi. „Jausmiškai karjera atitinka mano lūkesčius – jaučiu, kad darau tai, ką noriu, turiu saviraišką kūryboje, laisvę rinktis, ką ir su kuo kurti“, – teigia ji.
Vis dėlto aktorė prisipažįsta, kad anksčiau sėkmę siejo su išorės įvertinimais, tačiau dabar jos požiūris pasikeitė: „Pastebėjau, kad tai, už ką mane apdovanoja iš išorės, dažnai neatitinka to, už ką save apdovanoju viduje. Vidiniai laimėjimai ir įsivertinimai man dabar atrodo svarbesni.“
Nors šiandien Emilija yra viena ryškiausių Lietuvos aktorių, vaikystėje ji svajojo tapti pasaulio tyrinėtoja. „Turbūt ja ir esu!“ – juokiasi ji. Emilija prisimena, kad 12 klasėje rinkdamasi studijas, svarstė apie kultūros istoriją ir antropologiją. Tačiau širdis pasirinko vaidybą.
„Šį norą jaučiau labai stipriai“, – prisimena Emilija, kurios aktorės kelias tapo svarbia jos gyvenimo dalimi, leidžiančia tyrinėti pasaulį per kūrybą ir vaidmenis.
Kalbėdama apie savo kaip motinos vaidmenį, E. Latėnaitė pripažįsta, kad motinystė praturtino jos gyvenimą: „Motinystė gerokai praplėtė ir pagilino mano požiūrį. Esu dėkinga už šią patirtį, nes ji praturtina mane kaip žmogų ir kaip aktorę.“
Aktorės teigimu, motinystė suteikia neįkainojamų patirčių, kurios praverčia ir profesinėje veikloje. „Didžiausias lobis aktoriui yra jo patirtys – turėti iš ko vaidinti, iš ko jausti. Motinystė kasdien plečia šį patirčių arsenalą ir daro mane geresne aktore“, – priduria ji.
„Pasmerkti“: pirmasis rimtas vaidmuo
Daugelis žiūrovų E. Latėnaitę prisimena kaip Santą iš serialo „Pasmerkti“. Tai buvo jos pirmasis didelis vaidmuo televizijoje.
„Labai patiko! Tai buvo mano pirmasis rimtas darbas seriale ir džiaugiuosi, kad pirmas blynas nebuvo prisvilęs. Į Santos vaidmenį sudėjau daug širdies – ruošdavausi, jaudindavausi, skirdavau laiko repeticijoms“, – prisimena aktorė.
Santos vaidmuo, anot Emilijos, buvo ne tik profesinė patirtis, bet ir rimta mokykla: „Kai dabar pasižiūriu, didžiuojuosi, nes matau savo rimtą požiūrį į darbą. Man svarbu ne tik pasirodyti aikštelėje, bet ir atsakingai įsigilinti į personažą.“
Aktorė prisimena, kad filmavimo aikštelėje netrūko iššūkių: „Labiausiai įsiminė smurtinės scenos – nors buvo ir daug gražių, meilės kupinų momentų.“
Vienas ryškiausių prisiminimų – scena su Žilvinu Tratu ir Mindaugu Papinigiu, kur jos personažą Santa bandė nugirdyti ir nužudyti.
„Mano plaukai buvo garbanoti, o pagal scenarijų gulėjau ant grindų – vienas mane laikė, o kitas pylė „degtinę“ (iš tiesų vandenį) tiesiai į burną. Problema buvo ta, kad vanduo galėjo ištiesinti garbanas, tad turėjome tik vieną dublį. Žilvinas atsargiai pylė, bet tuo pačiu netyčia butelio kakliuką įrėmė į mano dantenas. Aš stengiausi „mirti“ ir „alpti“, bet kartu turėjau saugoti dantis!“ –prisimena Emilija, juokdamasi iš situacijos.
Kita scena – su Josifu Baliukevičiumi – buvo dar ekstremalesnė. „Ėjau geležinkelio bėgiais, Santa norėjo nusižudyti. Traukinys tikrai važiavo ir turėjome tik vieną dublį – Josifas turėjo mane išgelbėti nuversdamas nuo bėgių prieš atvažiuojant traukiniui. Adrenalino ir tikrumo netrūko.“
Aktorė džiaugiasi, kad po „Pasmerkti“ filmavimo liko šilti santykiai su kolegomis. „Bendra patirtis filmavimo aikštelėje labai suartina – kai pamatai kolegą, iškart norisi pasisveikinti: „O, labas, kaip tu?“ Tarp mūsų liko nepamainomas ryšys“, – sako Emilija.
Santos palikimas ir žiūrovų reakcijos
Emilija pripažįsta, kad Santos vaidmuo iki šiol daro įtaką jos karjerai: „Šis vaidmuo tikrai praskynė kelią serialų sferoje. Po „Pasmerkti“ pasipylė įvairūs pasiūlymai ir iki šiol jaučiu šio vaidmens poveikį savo karjerai.“
Net praėjus keletui metų po serialo, aktorė sulaukia žiūrovų reakcijų: „Man labai miela, kai žmonės prisimena Santą, nors jos istorija baigėsi gana netikėtai – personažas tiesiog dingo.“
Kartais reakcijos būna netikėtos: „Kaune einu gatve, o kažkas sako: „O, žiūrėk, Kuperio boba eina!“ Pagalvojau: „O Dieve...“ – juokiasi aktorė, pridurdama, kad nors tokių reakcijų ne visada pasiilgsta, džiaugiasi, kad jos personažas žmonėms paliko įspūdį.
Aktorė E. Latėnaitė neslepia – nesvarbu, ar tai teatras, ar serialas, svarbiausia yra tikėjimas tuo, ką darai. Ji dalinasi savo patirtimi ir mintimis apie skirtingus aktorystės aspektus bei gebėjimą persikūnyti į personažus.
Pasiteiravus, kur labiau patinka vaidinti, Emilija atskleidžia, kad tai priklauso nuo konkretaus projekto ir personažo.
„Jei tai techninis darbas, personažas, kuriuo aš nedegu, tuomet nėra didelio skirtumo, ar tai teatras, ar serialas, ar kinas. Bet jei matau prasmę, „degu“ tuo personažu, esu pasirengusi investuoti visą save – tada smagu tiek teatre, tiek serialuose“, – sako ji.
Anksčiau, anot Emilijos, egzistavo stereotipas, kad teatras yra „aukštesnė“ meno forma nei serialai, tačiau aktorė mato situaciją kitaip.
„Kai vaidinau seriale Santą, jutau didelį malonumą, nes dirbau „pilna koja“, nuoširdžiai investuodamasi emociškai į personažą. Supratau, kad mano darbas, nesvarbu, kur jį atlikčiau, priklauso nuo mano pačios išsikeltų uždavinių“, – pasakoja Emilija.
Pasak aktorės, vaidyba – tai ne tik techninis procesas, bet ir galimybė į kiekvieną sceną įnešti naujų iššūkių.
„Kiekvienoje scenoje gali išsikelti tikslą – ką nori pasakyti, kokią žinią perduoti, kokį iššūkį patirti, kaip giliai jausti. Su kiekvienais metais vis labiau gerbiu aktorius, kurie dirba sąžiningai, nesvarbu, kokioje srityje“, – teigia ji.
Personažai: galimybė gyventi kitokį gyvenimą
Kalbėdama apie vaidmenis, Emilija pastebi, kad serialuose dažnai tenka įkūnyti personažus, kurie visiškai skiriasi nuo jos pačios.
„Neturiu galimybės tapatintis su personažais, bet galiu „pagyventi“ visiškai kitokius gyvenimus, kurie labai skiriasi nuo manojo. Tai – didelė patirtis“, – sako ji.
Tačiau kaip persikūnyti į tokį personažą? Emilija pabrėžia, kad svarbiausia – rasti sąsajų tarp savęs ir kuriamo charakterio.
„Personažas pavyksta tada, kai randi kažką, kas jus sieja – tą autentikos akimirką, kurioje jūs esate „tas pats“. Tada savo asmenybės dalelę galima įdėti į personažą, padidinti, o visa kita „apaugini“ sugalvotais elementais“, – dalijasi aktorė.
Emilijos nuomone, gera vaidyba reikalauja tinkamos pusiausvyros tarp fantazijos ir tikro jausmo. „Jei fantazijos arba jausmo yra per daug, žiūrovas tuo nepatikės ir nesijaus sujaudintas“, – pabrėžia ji.
Aktorė savo darbe vadovaujasi principu, kad svarbiausia yra ne vien sukurti įtikinamą personažą, bet ir perduoti emociją, kuri sujaudintų, paliestų publiką.
„Vaidyba – tai ne tik techninis meistriškumas, bet ir subtilus jausmų bei fantazijos žaidimas, kuris sukuria emocinį ryšį su žiūrovu“, – apibendrina Emilija.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
