Labai dažnai darboholikais yra tie žmonės, kurie nepatenkinti savimi. Kuriuos kankina kažkoks neįsisąmonintas nerimas, nevisavertiškumo kompleksas. Kodėl tarp darboholikių taip daug senmergių ar tiesiog moterų, kurios neturi vaikų? Todėl, kad koncentracija ties konkrečiu darbu jiems leidžia negalvoti apie savo problemas. Jų mintys vis labiau susikoncentruoja ties karjera, pinigais. Moralė jas smerkia, bet psichologiškai viskas pagrįsta. Tos moterys taip save gelbsti. Darbas kaip prieglobstis nuo stresų...
Inga D. rašo: “Pastaruoju metu aplankė jausmas, kad darbe man geriau, negu namie. Tas mane išgąsdino. Galiu išsidėti darbe iki pusiaunakčio, net per išeigines mane traukia į mano kabinetą. Vyras to nesupranta, dėl to tarp mūsų nuolat vyksta barniai. Jis sako, kad mano firma mane tiesiog eksploatuoja, nes už papildomas valandas man niekas nemoka. Bet man ne vis vien, kaip atrodo mano darbas. Aš dirbu reklamos kompanijoje. Kartais man tenka praeiti pro iškabas, skydus, kuriuos aš apipavidalinau. Ir kaskart patiriu stresą, kai matau trūkumus. Nežinau kodėl, bet darbe mano nuotaika visada gera, pakili, o grįžtu namo – susierzinimas, disharmonija...”
Paprastai viskas būna atvirkščiai: darbe mes nervinamės, pavargstame, o namie atsipeikėjame, atgauname lygsvarą. Kodėl gi su Inga yra ne taip? Deja, ji nepasako paties svarbiausio: kokie jos santykiai su vyru, vaikais. Kokio dydžio jos butas, kokie patogumai...
Jei gyvenate, pavyzdžiui, mažame butelyje, o jūsų šeima didelė, tai nėra nieko keisto tame, kad jus trauks į darbo kabinetą, kur esate viena, ten jūsų psichika ilsisi.
Tačiau gyvenimo sąlygos gali būti tik vienu iš paaiškinimų. Marija P. turi puikų keturių kambarių butą, su visais patogumais. Bet ji pasilieka darbe iki išnaktų, kartais ten eina net šeštadieniais. Ką ji ten veikia? Dirba (ji – buhalteris), bet ne vien tik dirba. Geria kavą, plepa su bendradarbiais, dalyvauja dažnuose pasitarimuose... Kad suprastume, kodėl ji taip daro, reikia žinoti, kokie jų santykiai su vyru. Štai jau keletas metų, kaip jie pasidarė šalti, irzlūs. O neseniai Marija sužinojo, kad vyras turi meilužę. Darbas – liko vieninteliu prieglobsčiu, kur niekas nepasikeitė, kur jos niekas nežemina, kur ji turi savo svorį.
Jei jos neturėtų darbo, išorinių („merkantilių“) tikslų, kuriomis gyvena, - neaišku, kas su jomis nutiktų. Štai jų galimos perspektyvos: tokie žmonės prasigeria, ima keisti partnerius, puola į depresiją, o net ir nusižudo. Ypač tai aktualu vyrams.
Kaip ir bet kokia aistra, aistra darbui yra psichologinė silpnybė. Iki tam tikro momento ji gali atlikti teigiamą vaidmenį (toks žmogus labai darbingas). Bet paskui ji ima kenkti žmogui, nuskurdindamas jo gyvenimą, jo asmenybę. Darboholikas nepastebi šeimos, gamtos, jam ir į galvą neateina apsilankyti koncerte, užsiimti vaikais... Visa tai jam atrodo tuščiu laiko gaišimu.
Psichologinis tokio nukrypimo mechanizmas lygiai toks pat, kaip vaiko, kuris negali atsiplėšti nuo žaisliuko ir nueiti pavalgyti. Tačiau daugelio žmonių infantilūs psichikos bruožai išnyksta, žmonės atsiduoda darbui, nepamiršdami ir apie kitas sudėtines gyvenimo dalis. Darboholikų infantilumas pasireiškia tuo, kad jie stipriai prisiriša prie savo firmos, prie savo kėdės, kuri palaipsniui jiems tampa viskuo (šefas kaip tėvo, firma kaip šeimos simbolis). Todėl juos nuolatos kankina nesąmoninga baimė netekti “vienintelio atramos taško”. Dėl to jie pataikauja viršininkui, savininkui, stengiasi įtikti... Jei vis tik tai nutinka, jie pradeda gerti, bando žudytis... Ir tas suprantama: jie seniai iš savęs atėmė kitus atramos taškus.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
