Ši problema daugybei moterų žinoma ne iš nuogirdų. Ką daryti, jei trokštate susilaukti kūdikio, tačiau nepavyksta pastoti ir išnešioti, nors ginekologinių problemų ar rimtesnių sveikatos bėdų neturite? Veikiausiai tikroji priežastis – psichologinis nevaisingumas.
Marina, 30 metų: „Man 30 metų, esu visiškai sveika (atlikau tyrimus), penkerius metus ištekėjusi, per tą laiką mėginu pastoti, bet nepavyksta. Gydytojai sako, kad problema greičiausiai psichologinė, o ne fiziologinė“.
Lika, 25 metai: „Jau patyriau 3 persileidimus, dabar vėl laukiuosi ir su siaubu laukiu lemtingos akimirkos, kai eilinis nėštumas nutrūks. Gydytojai bando mane nuraminti ir laikosi nuomonės, kad man reikia psichoterapijos“.
Larisa, 37 metų: „Man jau 37, bet aš beprotiškai bijau visko, kas susiję su vaikais: neįsivaizduoju savęs nėščios, o gimdymas apskritai mane baugina – o jei ims ir nutiks kas nors baisaus? Esu visiškai sveika, bet vis dažniau galvoju apie surogatinę motinystę“.
Šiuolaikinė medicina leidžia išspręsti daugelį problemų, susijusių su nevaisingumu ar negebėjimu išnešioti vaisių, taip pat su vaikų mirtingumu. Ir vis dėlto, nepaisant to, kad sveikatos problemų nėra, kai kurios moterys negali pastoti ir išnešioti kūdikio. Tai vadinamasis psichologinis nevaisingumas. Norint atsikratyti šios diagnozės dažnai tereikia išsiaiškinti ir išanalizuoti tikrąsias priežastis, kodėl pasąmonė stengiasi išsivaduoti nuo nėštumo.
Visų pirma žvilgtelėkime į patį mechanizmą, kaip susiformuoja psichologinis nevaisingumas, ir įvardykime pagrindinius būdus problemai spręsti.
Baimė ir prietarai
Istorija iš gyvenimo:
Jau trečias Svetlanos nėštumas baigiasi persileidimu. Nebesitikėdama kad pagelbės gydytojai, moteris kreipėsi į psichologą. Paaiškėjo, kad giliai pasąmonėje ją kamuoja baimė – moteris bijo giminės prakeiksmo, apie kurį girdėjo pasakojant savo senelę dar būdama visai maža. Šeimos legenda byloja, kad kiekvieną kartą, kai gimsta kūdikis, kas nors iš giminės miršta. Nors Svetlana užaugusi nebeprisiminė pačios istorijos, pasąmonėje užsifiksavusi informacija niekur nedingo – tai ir trukdė normaliai nėštumo eigai. Kažkada ji jau įsiminė išvadą: nėštumas – tai didelė grėsmė jos šeimai, taigi būtina apsaugoti nuo jos artimuosius.
Panašūs blokai paprastai atsiranda visai nesąmoningai – kaip reakcija į kokią nors psichologinę traumą. Mūsų smegenims visiškai nesvarbu, ar iš tikrųjų egzistuoja pavojus, ar jo nebėra – ir toliau nuo jo ginamasi, net jei įvykis prarado bet kokį reikšmingumą.
Apsauginiai blokai gali susiformuoti ne tik realių įvykių pagrindu (pavyzdžiui, kas nors iš pažįstamų ar šeimos narių mirė gimdymo metu arba patyrė sunkias traumas, gimė negyvas kūdikis ir pan.), bet ir užfiksavus informaciją iš literatūros, žiniasklaidos, gandų.
Pavyzdžiui, kažkada vaikystėje pažiūrėjote filmą, kurio herojė miršta gimdydama, jus tai tiek sukrėtė, kad smegenys sukūrė automatinę apsaugą nuo kritinės situacijos: gimdymas – tai pavojus, todėl negalima leisti tam įvykti. Rezultatas – nuolatiniai persileidimai.
Prie tipiškų baimių taip pat galima priskirti traumas, gimdymo skausmo baimę, baimę likti be pagalbos ar materialinius rūpesčius.
Dar viena psichologinio nevaisingumo priežasčių gali tapti pernelyg stiprus troškimas susilaukti vaikų, užsiciklinimas savo svajonėse apie motinystę – ne baimė pastoti, o atvirkščiai, paniška baimė nepastoti.
Socialiniai draudimai
Mūsų visuomenė gana neigiamai vertina ankstyvas santuokas ir ankstyvą motinystę. Kaip tik todėl dauguma tėvų jau nuo vaikystės stengiasi apsaugoti savo dukras nuo „lemtingos klaidos“, atkakliai gąsdina jas baisiausiomis pasekmėmis.
Tačiau nutinka ir taip, kad jau seniai išaugusios iš paauglystės, „pavojingos klaidos“ išvengusios moterys vis dar netampa mamomis, nors jau ir norėtų.
To priežastis – pasąmoninga baimė pastoti nelaiku, kurią įdiegė tėvai, galbūt mokytojai.
Mūsų laikais taip pat pastebima moterų baimė pastoti ir iškristi iš socialinių gyvenimo, prarasti karjeros galimybes.
Visuomenė įvairiais būdais formuoja sėkmingos moters įvaizdį. Moters-motinos vaidmuo pasitraukė į antrą planą, juk svarbiausia – realizuoti karjeros siekius ir užimti savo nišą sociume.
Taigi ir vėl turime situaciją: viena vertus – moteris trokšta susilaukti kūdikio, bet kita vertus, baimė prarasti savo esamą padėtį šį natūralų troškimą patikimai užblokuoja.
Vaikystės traumos
Yra šeimų, kuriose vaikai išauga su dideliu negatyvo bagažu, kuris sukelia jiems didelių problemų savarankiškame gyvenime.
Iš tėvų namų atsinešta patirtis gali sukurti daugybę pasąmonės blokų, dėl ko vaikai patys ima bijoti susilaukti vaikų. Tai gali tapti tiek priežastimi atsisakyti santuokos ir sąmoningai vengti nėštumo, tiek psichologiniu barjeru pastoti net ir labai to trokštant.
Pavyzdžiui, Anos tėvai išsiskyrė kai mergaitės mama buvo nėščia. Mama išauklėjo ją pati viena, atiduodama tam visas jėgas. Nepaisant to, kad pati Ana ištekėjo sėkmingai, suaugusi ji ėmė būgštauti, jog jos vyras taip pat ją paliks besilaukiančią ir kūdikiu teks rūpintis vienai. Taigi nenuostabu, kad ne vienerius metus jai nesiseka pastoti – tai smegenys suvokia nėštumą kaip tiesioginę grėsmę jos santuokai ir stengiasi nuo to apsaugosi.
Marijos tėvai nuolat jai primindavo, kad kūdikio gimimas – tai didžiulė problema. Jos tėvas nevengdavo balsu pasvajoti, esą, jei ne vaikai – kiek jis galėjo gyvenime pasiekti. Tokių neatsargių svajonių pasekmė – tai, kad jau suaugusi dukra padarė sėkmingą karjerą ir štai jau dvejus metus mina gydymo įstaigų slenksčius gydydamasi nevaisingumą.
Alkoholizmas, šeimos nario mirtis, smurtas, pareiga prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris aukojant savo poreikius, nepalanki situacija šeimoje – visa tai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali išprovokuoti pasąmoningą baimę susilaukti savo vaikų, kuri savo ruožtu veda prie nevaisingumo arba negebėjimo išnešioti kūdikį.
Asmeninės problemos ir antrinė nauda
Kai kurioms moterims psichologinio nevaisingumo priežastimi tampa ir nėštumo bei gimdymo keliama grėsmė išvaizdai. Taip nutinka tada, kai jaunystės ir grožio kultas tampa gyvenimo siekiamybe ir idealu. Tokiu atveju visa, kas susiję su vaikais, gali pakenkti tokiam idealui. Apsauga – ir vėl psichologinis nevaisingumas.
Šiai baimei priskiriama ir baimė prarasti vyrą: jei augindama kūdikį moteris taps ne tokia patraukli, kuriam laikui iškris iš socialinio gyvenimo, sėkmingai karjerą darantis vyras gali neatsispirti pagundai paieškoti laimės šalia šeimos. Toks nepasitikėjimas tarpusavio santykiai taip pat gali tapti psichologinio nevaisingumo priežastimi. Iš draugių pasakojimų ir filmų susidarytas įspūdis, kaip stipriai kūdikis gali pakenkti šeimyniniams gyvenimui, gali labai stipriai įsišaknyti pasąmonės gelmėse.
Dar viena priežastimi gali tapti ir pačios moters infantilumas. Nepriklausomai nuo biologinio amžiaus, ji pati širdyje gali laikyti save vaiku, taigi bus nepasirengusi rūpintis savo atžalomis. Tokia moteris pasąmoningai bijos, kad vaikui ji turės skirti daugiau dėmesio nei pačiai sau. O dėmesio iš aplinkinių reikia jai pačiai. Neretai tokios moterys šio dėmesio stygių kaip tik ir kompensuoja metų metais fanatiškai besigydydamos nevaisingumą.
Dar vienas įdomus faktas – tai, kad psichologinis nevaisingumas gali kamuoti abu poros narius. Tokie žmonės pasąmoningai siekia vienas kito ir sukuria vaisingumo problemų turinčią šeimą, nors tiek vienas, tiek kitas su kitais partneriais galėtų susilaukti vaikų.
Partnerių tarpusavio santykiai taip pat gali kliudyti nėštumui. Pavyzdžiui, vienas jų netiki, kad šalia – kaip tik tas žmogus, su kuriuo norėtų būti kartu visą gyvenimą. Net jei pora ir stengiasi susilaukti kūdikio, jiems tai nepavyksta be jokių aiškių priežasčių.
Psichologiškai nevaisingos poros gali pačios sau trukdyti susilaukti vaikų. Pavyzdžiui, pačiomis vaisingiausiomis dienomis jie staiga ima pyktis, atsiranda neatidėliotinų reikalų, komandiruočių.
Beje, vyro organizmas taip pat gali gaminti savotiškus antikūnus nuosaviems spermatozoidams, mažinti jų judrumą ir apskritai spermos kokybę – jei tik vyras pasąmoningai labai stipriai nenori turėti vaikų apskritai arba nenori jų turėti būtent su šia konkrečia moterim.
Įmanomas ir toks variantas, kada moteris, kurią kamuoja psichologinis nevaisingumas, instinktyviai susiranda iš tikrųjų nevaisingą partnerį.
Esama porų, kurioms nevaisingumas tampa vieninteliu būdu išlaikyti santykius: du žmonės apskritai neturi nieko bendro, jausmai vienas kito atžvilgiu atšalę, bet yra didelis noras susilaukti vaikų. Jie pradeda atkakliai stengtis jų susilaukti, tai juos suartina, tampa bendru tikslu. Bet jei rezultatas būtų pasiektas – tarp jų ir vėl nebeliktų nieko bendro, todėl nuolat susiklosto taip, kad nėštumas neįsitvirtina.
Kaip atsikratyti psichologinio nevaisingumo?
1. Sąžiningai įvardykite sau, kodėl jums reikia kūdikio. Jei jo susilaukusi tikitės įgyvendinti kokius nors pašalinius tikslus ar tiesiog išvengti nuobodulio ir gyvenimo tuštumos – pagalvokite, ar to neįmanoma pasiekti kitais būdais? Niekada nenaudokite kūdikio idėjos kokioms nors problemoms spręsti. Vaiko turėtumėte trokšti dėl jo paties. Išsprendus savo problemas sąžiningai ir savarankiškai veikiausiai padaugės ir šansų pastoti.
2. Atlikite visus reikiamus tyrimus kad išsiaiškintumėte, ar tikrai nėra kitų, fiziologinių nevaisingumo problemų. Tą patį turėtų padaryti ir jūsų partneris.
3. Užsirašykite visas baimes, kurios jums kyla pagalvojus apie nėštumą, gimdymą, vaikus. Paklauskite savo partnerio, ko būgštauja jis, ir taip pat viską užrašykite.
4. Išanalizuokite galimas savo psichologinio nevaisingumo priežastis. Ko jūs trokštate ir ko iš tikrųjų bijote, kur glūdi šios baimės šaknys?
5. Minusą pakeiskite pliusu. Pažvelkite savo baimėms į akis ir priešpastatykite joms teigiamų pavyzdžių.
Savo esme baimė – galinga apsauginė organizmo reakcija, nukreipta į gyvybės išsaugojimą situacijose, kurių pats žmogus kontroliuoti negali. Susivokus savose baimėse, jas išanalizavus, bus galima išmokti jas valdyti, kontroliuoti ir elgtis adekvačiai situacijose, kurios iš anksto atrodo bauginančios.
Kai baimė išsisklaidys, o psichologinis nėštumo draudimas pradings – pagaliau bus galima tikėtis pastoti. Psichika bus pasirengusi kūdikio išnešiojimui ir gimimui, nes liausis nėštumą suvokusi kaip galimą grėsmę organizmui.
