Ir suaugusieji, ir vaikai susiduria su įvairiomis problemomis. Kartais jos išsisprendžia savaime, kartais padeda artimieji. Tik nedaugelis išdrįsta pagalbos kreiptis į psichologus. Vaikai ir paaugliai tai daro daug drąsiau ir aktyviau. Tačiau gauti emocinę paramą kritiniu momentu ne visada įmanoma. Prisiskambina kas trečias
„Vaikų linija“ gali išklausyti tik kas trisdešimtą pagalbos prašantįjį, o prie psichologo kabineto dažniausiai nusidriekusi nemenka eilė.
„Vaikų linija“, skaičiuojanti penkioliktuosius gyvavimo metus, vien pernai sulaukė 140 tūkst. skambučių, nors bandymų prisiskambinti buvo net 4,2 mln. Vadinasi, pagalbos sulaukė ir buvo išklausytas tik kas trisdešimtas skambinantysis. Nors kasmet psichologinė pagalba suteikiama vis daugiau vaikų, jos poreikis daug didesnis nei galimybės.
„Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis „Sekundei“ teigė, kad kasmet vis daugiau vaikų gali padėti specialiai pamokyti savanoriai, tačiau to nepakanka ir daug skambinusiųjų tiesiog laiku nesulaukia reikiamos pagalbos, palaikymo kritišku momentu. Tačiau negalima teigti, kad tokį išaugusį emocinės paramos poreikį lemia didėjančios dvasinės problemos.
„Galimybė sulaukti pagalbos dabar daug didesnė nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Vien 2011-aisiais, palyginant su 2010-aisiais, mūsų savanoriai galėjo priimti daugiau kaip 45 proc. skambučių, bet poreikis yra toks didelis, kad reikia gerokai daugiau tiek finansinių, tiek žmogiškųjų resursų, nei šiuo metu turi mūsų organizacija.
Nors sulaukiame vis daugiau skambučių, negalime teigti, kad problemų dabar gausu. Gal vaikai tiesiog daugiau žino apie mūsų liniją ir nebijo skambinti, klausti, ieškoti sprendimų būdų“, – teigė R.Povilaitis.
Pagrindinės bėdos, dėl kurių dažniausiai kreipiasi vaikai ir paaugliai, pasak R.Povilaičio, nepavaldžios laikui. Dauguma paauglių skundžiasi santykiais su bendraamžiais: draugystės, meilės, vienatvės problemos. Kitos rūpimos ir skaudžios temos – santykiai su tėvais, aštrėjančios konfliktinės situacijos, patyčios mokykloje.
„Tos temos yra stabilios. Tiesa, patyčių sąvokos prieš penkiolika metų neturėjome, nors tas reiškinys buvo. Kai pradėjome kelti tą problemą, atsiranda vis daugiau vaikų, kurie supranta, kad būtina tolerancija. Prieš penkiolika metų nebuvo patyčių ir elektroninėje erdvėje, įvairiuose socialiniuose tinkluose. Dabar vis daugiau vaikų prabyla apie neigiamą patirtį internete, įvairius užgauliojimus ir pažeminimus socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, feisbuke“, – kalbėjo „Vaikų linijos“ vadovas.
Trūksta tėvų dėmesio
Viena iš problemų, kodėl Lietuvos vaikai pagalbos ieško telefonu ar internetu, yra ta, kad ne visi gali atsiverti tėvams ar kitiems artimiesiems bei sulaukti pagalbos. Suaugusiųjų dėmesys, domėjimasis, kaip ir kuo gyvena jų atžala, yra labai svarbus vaikų psichologinei ir emocinei sveikatai. Tačiau ne visi tėvai atranda tam laiko, kai kurie vaikai ne visada drįsta pagalbos prašyti šalia esančiųjų.
„Yra daugybė vaikų, kurie nori pasikalbėti su kuo nors apie tai, kaip jaučiasi, dėl ko nerimauja, papasakoti, kas įskaudino, kad jiems dėl ko nors liūdna ar pikta. Labai šaunu, jeigu vaikai gali apie tai kalbėtis su artimais žmonėmis ir sulaukti jų supratimo. Bet ne visi turi tokių suaugusiųjų, kuriais pasitiki. Tokiais atvejais „Vaikų linija“ yra viena iš galimybių pasidalinti savo rūpesčiais“, – sakė R.Povilaitis.
Todėl šiais metais „Vaikų linija“ inicijavo kampaniją „Išgirsk vaiką“. Iniciatyvos tikslas – paskatinti tėvus skirti daugiau dėmesio savo atžaloms ir išgirsti jas, nes, tyrimų duomenimis, tėvai Lietuvoje savo vaikams per dieną skiria vidutiniškai vos 7 minutes.
Psichologų tyrimais įrodyta, kad vaikai, turintys stiprų emocinį ryšį su tėvais, jaučiasi laimingesni, jiems geriau sekasi mokslai, bendravimas su bendraamžiais. Net paaugliai, išoriškai siekiantys nepriklausomybės, iš tiesų ieško suaugusiųjų paramos ir tinkamas artimųjų dėmesys gali padėti jiems išvengti daugelio šiame gyvenimo etape kylančių sunkumų. Net dešimtadalis į „Vaikų liniją“ besikreipiančiųjų turi bendravimo su tėvais sunkumų.
„Jeigu vaikai labiau pasitikėtų savo artimaisiais, gal ir besikreipiančiųjų būtų mažiau. Kartais pakanka paprasto nuoširdaus pokalbio su savo vaiku. Gaila, kad mūsų visuomenėje susirūpinama vaikų psichine sveikata tik tada, kai kas nors įvyksta. Bendravimo su vaikais trūkumas dažnai yra daugelio kitų rimtesnių problemų visuomenėje priežastis, bet tam nėra skiriama pakankamai dėmesio ir dažniau koncentruojamasi į kovą su pasekmėmis“, – teigė R.Povilaitis.
Pagalba pasiekiama visiems
Panevėžio pedagoginės-psichologinės tarnybos psichologė Rasa Praninskienė įsitikinusi, kad psichologinė pagalba prieinama visiems norintiesiems. Beveik kiekviena miesto mokykla turi savo psichologą, pagalbos vaikai ir tėvai gali kreiptis ir į jų įstaigą, ir į sveikatos centrus.
„Pagalba tikrai prieinama. Į mus kreipiasi ir vaikai, ir suaugusieji. Aišku, būna tokių vaikų, kurie gėdijasi kreiptis į psichologus, bet būna ir tokių, kurie patys paprašo tėvų jiems surasti specialistą. Kiekvieno situacija kitokia. Kartais to nori tėvai, bet nenori pats vaikas, tada tenka dirbti su visa šeima“, – tvirtino R.Praninskienė.
Į Pedagoginę-psichologinę tarnybą dažniausiai kreipiasi 3–19 metų atžalų tėvai dėl šeimoje kylančių konfliktų, auklėjimo, bendravimo, mokymosi problemų. O 15–17 metų paaugliai ateina ir patys. Savarankiškai besikreipiančiųjų nėra daug, jie skundžiasi dėl pašlijusių santykių šeimoje, nesutarimais su tėvais, su bendraamžiais. Svarbūs ir savęs pažinimo, gyvenimo kelio ieškojimo klausimai.
„Niekada neatsakome padėti. Jeigu matome, kad pagalba reikalinga skubiai, ją žmogus ir gauna. Tačiau dažniausiai tenka palaukti kelias dienas ar savaitę. Ypač daug besikreipiančiųjų būna gruodžio mėnesį. Gal kad tai pats tamsiausias mėnuo, laikas, kai paaštrėja jausmai, suaktyvėja ne tik džiaugsmingi dalykai. Kita vertus, gruodžio pabaigoje tėvai dažniausiai susirūpina vaikų mokymusi.
Suaktyvėjimas jaučiamas ir baigiantis mokslo metams, kai paaiškėja mokymosi rezultatai, arba tėvai tikisi, kad atostogos – pats tinkamiausias metas lankytis pas psichologą“, – sakė R.Praninskienė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
