Tikriausiai esate girdėję skambią frazę, kad visos ligos iš nervų, o tik viena – iš meilės. Ar tikite tuo? Jei esate „tradicinio“ sukirpimo žmogus, tai yra, manantis, kad ligas sukelia mikrobai, o padidėjęs kraujospūdis yra tik genų nulemtas sutrikimas, jums gali būti sunku tuo patikėti.
Tačiau turbūt kiekvienas iš mūsų esame pajutę, ką reiškia nuovargis ir įtampa: net ir visokios peršalimo ligos limpa kur kas geriau, kai persidirbame, nei per atostogas (o jei susergate per atostogas, tada irgi galima būtų pagalvoti, kodėl tai nutiko būtent tada, kai atsipalaidavote: gal buvote tokie įsitempę, kad net sirgti sau neleidote, ne tik daugybės kitų dalykų, o kai pradėjote leisti sau kažką pajusti – ir susirgote...).
Ir atvirkščiai, jei susirgę galime kelias dienas pabūti namie, jaukiai užsikloję šiltu apklotu ir gerdami šiltą arbatą, o svarbiausia – išsimiegoję ir gerai pailsėję, liga greičiausiai ilgai neužtruks. Taigi vidinė būsena turi daug reikšmės gerai sveikatai.
Vidiniai išgyvenimai
Žinome, kad žmogus – tai ne vien kūnas, bet ir kažkas daugiau. Priklausomai nuo požiūrio, gali būti išskiriama siela ir dvasia, taip pat galima kalbėti apie protą ir jausmus, asmenybę... Bet kokiu atveju mes visi esame kūno ir psichikos vienovė, taigi kai serga kūnas – kenčia ir “vidus", o kai išgyvename dvasiškai, galime pradėti blogai jaustis fiziškai.
Daugelis lėtinių ligų atsiranda dėl ilgą laiką trunkančio streso, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną, kovodami už savo išgyvenimą šiame pasaulyje. Baimė, pyktis, kaltės jausmas, norai, kuriuos privalome užgniaužti ar kurių negalime įgyvendinti – visa tai sukelia lėtinę emocinę įtampą, dėl kurios sutrinka normali vidaus organų veikla.
Dėl įvairių priežasčių daugelio emocijų mes negalime išreikšti (juk kaip atrodytų, jei savo viršininkui pasakytume, kad nenorime atlikti skirtos užduoties...), todėl jos išstumiamos ir galiausiai „išeina“ per kitus kanalus. Užuot buvusios laisvai išlietos, emocijos veikia vegetacines funkcijas: virškinimą, kvėpavimą ir kraujotaką. Panašiai kaip šalyse, kurios kariauja su kitomis, gyventojai neretai ima organizuoti maištus ir suirutes, taip ir žmogaus organizme vyksta „vidinė politika“, tai yra, vegetacinių funkcijų sutrikimas, jei sutrikęs organizmo ryšys su išoriniu pasauliu.
Prieš 12 metų (1989 m.) JAV buvo atliktas įdomus tyrimas, kurio metu tirtos 1000 pacientų, besikreipusių į savo polikliniką per 3 metus dėl įvairių nusiskundimų, ambulatorinės kortelės. Pacientai skundėsi krūtinės skausmu, nuovargiu, galvos svaigimu, galvos skausmais, patinimais, nugaros skausmais, dusuliu, nemiga, pilvo skausmu, galūnių tirpimu, impotencija, svorio kritimu, kosuliu ir vidurių užkietėjimu – taigi pačiais įvairiausiais simptomais. Nors daugeliui iš jų buvo atlikti tyrimai, aiški organinė priežastis buvo nustatyta tik 16 % pacientų... Be abejo, tai nereiškia, kad likusių 84 % pacientų nusiskundimų priežastys buvo tik psichologinės, tačiau psichologinių priežasčių taip pat negalima paneigti.
Kito tyrimo, atlikto 2005 m., duomenimis 20 % pacientų, besikreipusių į savo šeimos gydytoją, fizinių simptomų priežastys buvo psichologinės. Įsivaizduojate – kas penkto žmogaus, turinčio kokių nors nusiskundimų, simptomus galėjo sukelti psichologiniai veiksniai.
Nusimanant apie psichosomatiką, tai yra, psichologinių problemų ryšį su somatinėmis („kūno“) ligomis, galima aiškiau suprasti, kodėl pasveiksta lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai, pakeitę aplinką ar savo kasdieninį darbą ir tokiu būdu išsivadavę iš emocinių konfliktų.
Apie psichosomatines ligas
Psichosomatinės ligos yra nevienalytė grupė. Vienoms ligoms somatiniai simptomai būdingi tiesiog kaip tokia emocijų išraiška. Pavyzdžiui, esant depresijai gali kamuoti pilvo, galvos skausmai, bendras silpnumas, nuovargis... Tai aiškiausias pavyzdys to, apie ką kalbėjome ankstesniame skyrelyje: daugybė stiprių emocijų (o depresijos atveju kalbame iš esmės apie pyktį) užgniaužiamos, negali laisvai išsilieti, todėl jos „pereina“ į pilvą, galvą ir kitus organus.
Kitas ligų variantas – tai lėtinės, ilgai trunkančios, sunkios ligos, kurios dėl savo trukmės ir eigos pačios gali sukelti blogą emocinę savijautą, depresiją, nerimą... Pavyzdžiui, sergant vėžiu ar po operacijų, kurių metu teko pašalinti kokį nors organą žmonės labai dažnai išgyvena depresiją, kurią būtų prasminga netgi gydyti vaistais, kad būtų pagerinta bendra savijauta.
Trečia psichosomatinių ligų grupė – sunkiausiai suprantama, nes esame įpratę, kad daugelis šių ligų turi kažkokią kitą aiškią priežastį. Tai – padidėjęs kraujospūdis, miokardo infarktas, opinis kolitas, bronchų astma, atopinis dermatitas, skrandžio opaligė, įvairios ginekologinės ligos, dirgliosios žarnos sindromas ir dar daug kitų sutrikimų.
Įvairių autorių duomenimis, tam tikros emocijos gali būti susijusios su specifinėmis ligomis, pavyzdžiui, išstumtas pyktis gali sukelti širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, polinkis į priklausomybę gali būti susijęs su valgymo sutrikimais...
Kartais jaučiamas fizinis simptomas yra žmogaus išgyvenamos psichologinės problemos metafora, pavyzdžiui, kai žmogus, kuriam dėl išgyvenamos netekties „iš skausmo plyšo širdis“ ir jis patyrė miokardo infarktą. Kitais atvejais simptomas gali atspindėti susitapatinimą su kito žmogaus skausmu. Pavyzdžiui, jei artimas žmogus mirė nuo insulto, tam tikroje situacijoje gali imti labai stipriai skaudėti galvą, tiesiog „skelti“, kad net atrodo, jog irgi ištiks insultas.
Kaip gydomos psichosomatinės ligos?
Deja, susirgus neretai pirmiausia galvojama apie „paprastas“, visiems suprantamas fizines ligų priežastis, o apie psichologines dažnai pamirštama. Ypač jei liga lėtinė ir prasideda ne po kokio konkretaus įvykio (tarkim, artimo žmogaus netekties), o vėliau ir palaipsniui.
Vis dėlto svarbu kreiptis į šeimos gydytoją, atlikti reikiamus tyrimus, vartoti paskirtus vaistus, nes, nors psichologiniai išgyvenimai ir gali sukelti padidėjusį kraujospūdį, jei jau jis yra padidėjęs, būtina jį mažinti, kad nebūtų toliau pažeidžiamos kraujagyslės. Panašiai ir skrandžio opaligę svarbu gydyti, nes jei opa pradės kraujuoti, gali greitai ištikti mirtis...
Tačiau siūlyčiau nepamiršti psichologinio komponento ir pabandyti pasigilinti į save: ką jums reiškia būtent ši liga, ar simptomai gali būti susiję su kokiais nors slopinamais jausmais, neišgyventu sielvartu ar neišreikštu pykčiu? Ne visada paprasta tokį ryšį atrasti pačiam, greičiau atvirkščiai – iš šono jį lengviau pamatyti, todėl geriausia kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kad šis kaip vedlys galėtų atrasti tą „raudoną siūlą“, vedantį link dabartinės ligos.
O jums labai praverstų susidėlioti savo gyvenimą taip, kad tarp įtempto darbo dar liktų jėgų ir laiko pabendrauti su mielais žmonėmis, atsikvėpti, išlieti susikaupusias emocijas ir įgauti naujų (tą galima padaryti užsiimant maloniais užsiėmimais – hobiais, pasivaikštant miške, muzikuojant, piešiant, lipdant, sukasant daržą ir t.t.).
Parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
