Kokios psichologinės problemos aplanko vaikus, kai jų tėvai išvyksta į užsienį, o atžalas palieka Lietuvoje?
Situacija labai priklauso nuo vaikų amžiaus ir nuo to, su kuo jie pasilieka – ar tie žmonės yra artimi, ar ne. Skausmingiausiai reaguoja vaikai, kurie yra jaunesni – iki devynerių metų. Jiems kartais išvis sunku suprasti, kad tėvai tik laikinai išvažiuoja. Vaikams tai yra didelis praradimas. Jie jaučiasi taip, lyg būtų praradę tėvus. Tėvai bet kokiu atveju jaunesniam vaikui yra pagrindinis prieraišumo objektas. Taip pat vaikai praranda saugumo jausmą. Vyresniems kaip ir lengviau, bet iš esmės ir paaugliams tėvų buvimas taip pat yra labai svarbus. Išvykusių uždarbiauti tėvų vaikams yra būdingos elgesio problemos, agresyvumo proveržiai – tokia yra reakcija į praradimą.
Kaip elgtis tėvams, jei jų vaikui yra, tarkime, šešiolika metų, o tėvai nori išvykti į užsienį uždarbiauti: išsivežti vaiką į užsienį, kur jis praras beveik viską, ką pažįsta, ar palikti jį Lietuvoje? Juk tokio amžiaus vaikui jau nedaug trūksta iki pilnametystės ir jis yra beveik suaugęs.
Mano nuomone, vaikų palikti nereikia niekada. Jeigu jau yra tokia situacija, geriau nevažiuoti dvejus ar trejus metus, o palaukti, kol vaikas suaugs ir važiuoti į užsienį vėliau, bet vaiko be priežiūros nepalikti. O jeigu tėvai nusprendžia išvažiuoti, geriau vaikus imti kartu, nes tas išsiskyrimas vaikui yra labai didelė trauma. Aišku, šešiolikos metų vaikas yra brandesnis, bet jis vis tiek dar yra labai pažeidžiamas žmogus ir nėra pasiruošęs savarankiškam gyvenimui.
Kaip gali pakisti vaiko charakteris, jei jis paliekamas vienas? Kokios gali būti to pasekmės?
Palikti vaikai per anksti gauna laisvę, kuria nesugeba atsakingai naudotis, todėl dažniausiai jie pradeda nelankyti mokyklos ir suprastėja jų mokslo rezultatai. Vaikas gyvena taip, kaip jam išeina. Jis nemoka numatyti, kas bus toliau. Palikti vieni vaikai susiduria su daugybe grėsmių ir pagundų. Vaikas visiškai atsakingas pasidaro netgi ne aštuoniolikos, o dvidešimt vienerių metų. Net ir jauniems suaugusiems iki dvidešimt penkerių metų tėvų parama yra svarbi – ne tik materialinė, bet ir moralinė. Kai vaikas yra paliekamas be tos moralinės paramos, jo kelyje kažkas pakrinka.
Kokios priežastys lemia, kad tėvai taip neatsakingai palieka vaikus?
Manau, kad priežastys yra susijusios daugiau ne su šalyje esančiu skurdu ar ekonominėmis problemomis, o su mentaliteto problemomis ir suvokimo trūkumu. Emigrantai sako, kad „štai mes turime važiuoti į užsienį, nes neturime kitos išeities, kad taip bus geriausia mūsų vaikams“, tačiau čia jau yra suvokimo problema. Suvokimo, kad galima šitaip elgtis ir palikti vienus savo vaikus.
Kokių priemonių galėtų imtis mūsų valstybė, kad sumažintų šią problemą?
Tarkime galėtų būti vedami šeimų mokymai, kuriuose žmonėms būtų paaiškinama, kokia žala padaroma vaikui, kad taip žmonėms nebūtų priimtina elgtis, nes dažniausiai tėvai nesupranta, kokią žalą padaro savo vaikams palikdami juos be priežiūros.
Į ką turėtų labiausiai atkreipti dėmesį vaiko prižiūrėtojai ar seneliai, kuriems paliktas globoti vaikas?
Aišku, visų pirma reikia suprasti, kad vaikui gali kilti įvairių psichologinių problemų. Jo nereikėtų spausti ar smerkti dėl to, kad jis pradeda elgtis kažkaip kitaip negu paprastai. Antra, aišku, jie tėvų niekada nepakeis, tai irgi yra faktas. Tačiau visais atvejais į vaiką reikia įsiklausyti ir pasistengti jį suprasti.
O su kokiomis problemomis susiduria į užsienį išvežti vaikai?
Visų prima, vaikas palieka savo aplinką: draugus, mokyklą, visus pažįstamus žmones ir važiuoja ten tiktai su tėvais. Kitas problema - kita kalba. Vaikui yra sunku užmegzti naujus kontaktus, kol jis nemoka kalbos. Taip pat užsienyje yra kitos tradicijos, vaiką supa kitokia aplinka mokykloje. Jis turi priprasti prie naujų sąlygų ir tai yra sunku. Išvežtas į užsienį vaikas irgi patiria sunkumus, bent jau tą pereinamąjį laikotarpį. Nors šiaip vaikai gana greitai adaptuojasi, dažnai net greičiau negu suaugusieji. Vaikai lengviau užmezga kontaktus, juk jie ateina į kažkokią naują terpę – naują klasę – ir ten gauna galimybę juos užmegzti Pagaliau į vaikus kitaip ir žiūrima – vaikas yra vaikas.
Jei tėvai žino, kad turės išsivežti vaiką į užsienį, ar jie gali kažkaip palengvinti tą išvažiavimą?
Jie gali ir turėtų tą daryti. Pirmas dalykas yra informuoti vaiką apie išvažiavimą kiek įmanoma anksčiau, supažindinti su ta mintimi, kad jis apsirastų. Informacijos apie kitą šalį vaikas gal ir pats kažkiek gali rasti. Bet reikia, kad tėvai jam papasakotų ne tik kur važiuoja, bet ir kas jo ten laukia, ko galima tikėtis, kas gali atsitikti. Tiesiog reikia vaiką paruošti ir su juo apie tai šnekėtis, kad jam neliktų kokių nors baimių ar klausimų
Kaip žinoti ar vaikas išvežtas į užsienį nepatirs didelio streso?
Reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko situaciją. Jeigu tas vaikas nori keisti aplinką, nori važiuoti kartu, tada galima važiuoti kartu, o jeigu tai jam yra labai sudėtinga (gal vaikas sunkiai užmezga naujus kontaktus, gal jis uždaresnis), tai gal geriau tėvams palaukti keletą metų. Tačiau, kaip jau minėjau, dažniausiai vaikams naujoje aplinkoje užmegzti naujus kontaktus yra kur kas lengviau nei suaugusiems.
Ar gali nutikti taip, kad vaikas, kuris gimė Lietuvoje ir buvo anksti išvežtas į užsienį, nebeprisimins Lietuvos ir jos nelaikys savo tėvyne?
Taip gali būti. Bet esmė yra tame, kad valstybės politika turi žmones skatinti pasilikti Lietuvoje socialinėmis reklamomis ir kažkokiomis realiomis finansinėmis programomis, kad emigracija būtų mažinama, bet mąstyti taip, kad tėvai tegul važiuoja, o liks bent vaikas, tai yra absurdas, nes tas vaikas lieka traumuotas.
