Viena svarbiausių taisyklių, kai turime mokyklinio amžiaus vaikus – tai nesusiaurinti vaiko gyvenimo iki mokyklos, namų darbų, rezultatų, ir tik gerų rezultatų. Gyvenimas yra daug platesnis.
Tik įsivaizduokime, jei mūsų nuolat kas nors klausinėtų tik apie darbą. Vyrams gal ir tiktų. Moterys labai greitai pradėtų bambėti, nes žmogus – tai ne tik viena jo veikla. Tad nepameskime vaiko tarp visų reikalavimų būti geru mokiniu. Atminkime, kad vaikas turi jausmus, gali pavargti, jis turi draugų, jis išgyvena savas dramas, tragedijas ir komedijas. Ir dar: vaikas turi teisę kasdien kažkiek laiko visai nieko neveikti ar užsiimti su mokykla ar būreliais nesusijusia veikla, daryti tai, kur suaugusieji dažniausiai nemato nei prasmės, nei naudos.
Mokslininkai jau seniai įrodė, kad žaidimas – tai vienas labai svarbus sveikos psichikos faktorius. O patirti nuobodulį yra labai svarbu motyvuojant save veiklai ir mokantis prisiimti atsakomybę už save. Tad padėkime vaikui likti sveiku. Atminkime: po intensyvaus pusdienio mokykloje, kur smegenis nuolat veikė fizinis ir psichinis triukšmas, vaikui labai svarbu atgauti save.
Vietoj prievartos, valios ugdymas
Taip jau yra, kad vaikas mokykloje turi daryti ne tik tai, kas jam patinka, bet ir tai, kas nepatinka, nuobodu, monotoniška ir nesmagu. Dažniausiai tėvai imasi to paties, ko ir mokytojai: jie meluoja, kad šios neįdomios užduotys yra labai prasmingos, svarbios ir be jų gero atlikimo gyvenimas bus sugadintas. Nurimkime. Kuo skiriasi vaikas nuo suaugusiojo?
Suaugęs pajėgia daryti ne tik tai, kas jam patinka, bet ir tai, ką reikia padaryti. Tai susiję su valios ugdymu. Tai susiję su tam tikru nuolankumu vyresniam žmogui. Tai susiję su atsakomybe. Šiuo atveju vaikas yra mokinys, o suaugęs žmogus – mokytojas ir vaikas turi išmokti jam paklusti. Šis įgūdis pravers darbe, kai užaugęs vaikas nebus vadovas. Šis įgūdis padės tiesiog paprastai paklusti. Kai kam iš vaikų tai ypač sunku, nes jie gimė būti vadovais, ir tai yra normalu. Ir visai nesvarbu, kad kokie nors statistiniai skaičiavimai rodo, jog Lietuvai tiek daug vadovų nereikia.
Vaikai gimsta tokiais, kokių labiausiai reikia. Ir Lietuvai. Padėkime ugdyti vaikams valią. Neburkime iš kavos tirščių, neprašykime norėti, prašykime daryti ir siekime tai su valios ugdymu, ypač berniukams. Sakykime, kad labai svarbu padaryti geriausia, ką gali. O ne bet kaip, nors ir neįdomu. Labai svarbu nuolat vaikui pakartoti: tas, kas negali padaryti mažų dalykų (o namų darbai ir kiti reikalai yra visai maži dalykai gyvenime), tas negebės padaryti ir didelių dalykų; o tu esi vertas kurti ir daryti didelius dalykus.
Mergaitėms dažniausiai nuo stropumo ausys kaista, tačiau ypač joms reikia suteikti daugiau atsipalaidavimo ir palaikyti jas emociškai neįdomioje veikloje, padėti ją atlikti, pradžiuginti, apdovanoti ir pan. Likime tėvais, o ne mokytojų tarnais.
Išmintinga pagalba gerina santykius
Kad vaikui susiformuotų tam tikri nauji įpročiai, pvz. susidėti tvarkingai daiktus į kuprinę, paruošti namų darbus ir pan., mums, tėvams, verta padėti vaikui juos suformuoti. Ar ilgai? Tiek, kiek reikės vaikui. Nenumeskime vaikui visko vienam. Gali būti per sunku. Tačiau nebūkime mokytojais, netaisykime klaidų, neaiškinkime.
Paklauskime, ar reikia pagalbos, pasiūlykime, su mažesniais žaidimo būdu ko nors ir pamokyti galime, tik nepersistenkime su akademine veikla po pamokų. Primenu: mokykla – tai ne visas gyvenimas. Kartais vaikui verta padėti atlikti tam tikras užduotis, jo prašant. Galime sakyti vaikui: padaryk tai dėl to, kad aš prašau; aš tikiu, tau tai pravers, net jei tu to dabar ir nesupranti.
Pvz. skaitymas, rašymas ar skaičiavimas. Pasistenkim tą daryti taikiai, o ne su prievarta ar konfliktais. Yra dalykų, kuriuos tėvai gali daryti už vaikus, pvz. skaityti knygas ar geografijos, istorijos tekstus. Svarbu, kad vaikas išgirstų informaciją, o ne pats ją perskaitytų. Ypač jei vaikui sekasi sunkiai skaityti. Arba vaikas dar nepamėgo skaitymo. Knygų sąrašas yra didžiulis, o skaitymas vaikui garsiai – tai puiki galimybė būti artimiems su vaiku ir pasikalbėti apie gyvenimą. Ypač pradinukams skaitykime, skaitykime, skaitykime.
Dienos pradžia – pusė darbo
Ypatingai svarbu, kaip prasideda vaiko diena ir su kokiu užtaisu jis išeina iš namų. Visai nesvarbu, kiek vaikui metų. Lai tai būna gražūs rytai, malonūs, skanūs, be streso. Kai tėvai susitvarko su savo įtampa ir skubėjimu, vaikams palengvėja. Verta sužinoti, kaip vaikui yra malonu būti rytais namuose, kokių paslaugų jam reikia ir pan.
Darykime dėl vaikų daug rytais, kad jie galėtų atlaikyti pusė dienos mokykloje. Ten tikrai yra ką veikti. Padėkime vaikams atsikelti ir skirti laiko sau: ramiai nusiprausti, pavalgyti, neskubant važiuoti į mokyklą. Būkime su jais, bendraukime, domėkimės. Primenu: nekalbėkim su vaikais tik apie mokyklinius reikalus. Tai užknisa.
Tiek berniukams, tiek mergaitėms rytais verta eiti į dušą. Jei vaikas po mokyklos jaučiasi labai pavargęs, ir po mokyklos vertėtų viską nuo savęs nusiplauti, pailsėti, užsiimti mėgiama veikla ir tik tada ruošti namų darbus. Vaikai dėl patiriamos įtampos ir greito tempo gali net valgyti nenorėti po pamokų.
Kai vaikai dalinasi mokykliniu gyvenimu, nepulkime būti mokytojų pakalikais, juk esame savo vaikų tėvai. Jais ir likime. Stovėkime šalia savo vaikų, vardan jų gerovės. Išmokime juos stiprinti, blaiviai diskutuokime apie mokyklinius reikalavimus, o jei nemokame – dažniau patylėkime, sakydami vaikui: aš tavimi tikiu, tau pavyks įveikti viską, ką tau reikia.
