Ar kam nors kyla klausimas, kokių kompetencijų turėjo ir turi ŠMM valdantys? Ar kam nors kyla klausimas, kokius partijų atstovus siunčia atsakingi valdantieji kurti švietimo sistemą, ją palaikyti ar kitaip puoselėti? Kuo mes pasitikime, atiduodami savo vaikus į ugdymo įstaigas? Kokias turime priežastis pasikliauti valdančiuose postuose sėdinčiais? Kokias turime priežastis pasikliauti didžiulę įtaką vaikams darančiais ugdytojais, dirbančiais darželiuose ir universitetuose?
Daugumai mūsų yra suformuota nuostata, kad esamais autoritetais nevalia abejoti. Ir mes, tėvai, tą puikiai vykdome. Štai kodėl per kvalifikacinius seminarus ar diskusijas mokytojai piktinasi, kai kas nors sako, jog yra ir blogų mokytojų.
Štai kodėl mokytojai piktinasi visais rašančiais, kurie kviečia kritiškai pažvelgti į tuos, kurie prisiėmė atsakomybę ugdyti Lietuvos ateitį kursiančius – mūsų visų vaikus. Štai kodėl per ilgai daugumoje diskusijų, vykusių ŠMM, buvo galima viešai juoktis iš mokytojų ar kitų individų, išmanančių ugdymą, bet neužimančių jokių įtakingų postų.
Kas kuria švietimą?
Po mano straipsnio apie mokslo metų ilginimą buvęs ŠMM ministras Dainius Pavalkis socialiniuose tinkluose uždavė klausimą: kas yra visų šitų keistenybių iniciatorius? Galima suprasti, kad vien jau mąstymas ir kritinis tam tikrų sprendimų vertinimas – tai pakankama keistenybė. Aš klausiu: ką siauros specializacijos medikas išmano apie vaikų ugdymą, emocinį raštingumą, bendruomenių telkimą ir psichinę ugdytojo bei ugdytinių sveikatą? O gal jau nesvarbu, kurios srities profesoriais tampame?
Svarbu mokslinis rangas ir tinkama priklausomybė partijai? Juk to užtenka, kad galėtum tapti bet kurios srities ministru ir nulemti vaikų, valstybės ateitį? Prisimenu vieną diskusiją, kurioje buvęs minėtas ministras pašaipiai juokėsi iš garbaus amžiaus mokytojų.
Emocinio intelekto stoka taip užvaldė praeitos kadencijos ŠMM bendruomenę, kad didžiausias dėmesys švietime buvo skiriamas tiksliesiems mokslams. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tačiau – nenuoseklu, nesistemiška ir per daug diletantiška. Ir dabar viso to proceso aidai dar akivaizdūs. Švietimo sistema merdėja, mokytojai pervargę, vaikai ir tėvai pasimetę, ugdymo įstaigos tapo pinigų įsisavinimo mašinomis, kuriose pasimetė svarbiausias – augantis žmogus, o didelės investicijos yra skiriamos laboratorijoms. Ar tai prioritetas? Kieno interesai yra atstovaujami? Kas iš mūsų, tėvų, nesusivokimo uždirba pinigus?
Mokytojai nėra šventos karvės
Mokytojai yra žmonės. Ir tai nėra priežastis skirstyti mokytojus į atsidavusius ir ne. Kodėl kai kuriems taip norisi primesti žmonėms, pasirinkusiems ugdytojų profesijas, atsakomybę už visuomenės ugdymą? Kodėl norime matyti atsidavusius mokytojus, kurie visą save atiduoda neva naujos kartos ugdymui ir naujos valstybės kūrimui? Kodėl taip norisi liepti mokytojams būti savo profesijos atstovais 24 valandas per parą? Ar daug pažįstame tėvų, kurie po sunkios darbo dienos mokosi būti geresniais tėvais?
Ar daug yra tėvų, kurie, atsižvelgdami į šiuolaikinių vaikų ypatingumą, keičia savo gyvenimo būdą, ieško gyvenimo prasmės, blaivėja, atsisako autoritarinio auklėjimo ar kaip kitaip sau sako „man priklauso daugiau nei darau dabar“?
Kas suteikia mums teisę norėti iš mokytojų daug daugiau nei norime patys iš savęs? Ar matėte į ką panašūs tokių „atsidavusių“ mokytojų vidiniai pasauliai ir asmeniniai gyvenimai? Koks tokių mokytojų pasitenkinimo gyvenimu ir laimingumo koeficientas? Virš 15 metų važinėju po Lietuvos ugdymo įstaigas ir drąsiai teigiu: Lietuvai labiausiai reikia sveikų mokytojų. Sveikas mokytojas neatiduoda viso savęs sistemai, jis moka atiduoti savęs tiek, kad dar užtektų jo šeimai, jo vaikams, tėvams, vyrams, draugams ir, svarbiausia, sau. Nes sveikas mokytojas yra pajėgus įgyvendinti visus Švietimo įstatymo tikslus. Įgyvendinti, bet ne pasiekti tik gerų rezultatų.
Nes ugdymas – tai ilgesnis procesas nei 12 mokslo metų. Ugdymas – tai sudėtingesnis procesas nei tik matematikos dėstymas. Sakoma: ko mokai, tas esi; kaip mokai, to išmokai.
ŠMM sau kuria „blogus“ mokytojus
Ko gali mūsų visų vaikus išmokyti mokytojai, kurie taip ir neišmoko pasakyti vadovui „ne“? Ko gali išmokyti vaikus mokytojai, kurie seminarų metu negeba pasižiūrėti į save kritiškai, kurie daug ką liguistai suasmenina, o lektoriaus atvirą konfrontaciją su dalyviais priima kaip dalyvių puolimą? Apie kokį emocinio intelekto lavinimą galime kalbėti, kai mokytojai neturi drąsos sustabdyti rėkančių darbdavių? Apie kokį ugdymo adekvatumą galime kalbėti, kai Švietimo skyrių vadovai iš mokyklų direktorių reikalauja 10 arba 20 šimtukų? O mokyklų vadovai „spaudžia“ savo mokytojus?
Kaip galime kaltinti mokytojus, neva jie nesikeičia, netobulėja? Atsakykime į klausimą: o kam reikia besikeičiančio mokytojo? Juk mokytojo sąmoningumas nebuvo ir vis dar nėra reikalingas nė vienam ŠMM valdininkui. Nes sąmoningas mokytojas yra drąsus pasakyti NE absurdams. Sąmoningas mokytojas nevykdys visų reformų ir neprisidės prie švietimo sistemos keitimo imitavimo.
Sąmoningas mokytojas moka atsirinkti, ko jis turi mokyti vaikus besikeičiančiame pasaulyje. Sąmoningas mokytojas ugdymo tikslu nelaiko gerų valstybinių egzaminų rezultatų. Sąmoningas mokytojas savo veikloje sugeba atsiriboti nuo sistemos ir išlieka žmogumi. Tai kam gi toks mokytojas reikalingas? Tik vaikams, kurie yra dar per maži atstovauti save švietime.
ŠMM ir kitos susijusios valstybinės institucijos daro viską, kad mokytojas liktų lojaliu sistemai. ŠMM daro viską, kad mokytojas darytų daug ne esminių dalykų, ŠMM, kaip mokytojų laiko vagis, atitraukia mokytojus nuo svarbiausio – santykio puoselėjimo ugdymo procese ir kokybiško ugdymo. ŠMM apkrauna mokytojus tokiais absurdiškais seminarais, kad sveiko proto pedagogas bet kokia kaina pradeda vengti kvalifikacijos kėlimo ar kitokios savišvietos.
Štai kodėl mokytojai atsikerta: man nepriklauso būti mokytoju 24 valandas per parą. Tik atsakingas už tokį laiko dalinimą yra ne darbuotojas – pedagogas, o sistemą kuriantys, palaikantys ir valdantys. ŠMM yra patys atsakingiausi, nes jie turi visas galimybes keisti švietimo sistemą, tačiau savo galias ir įrankius naudoja ne pagal paskirtį. Valstybei darbelį privalo daryti ne mokytojas, kuris ir taip jau daro daug gerų darbų, o ŠMM. ŠMM skolinga išaiškinti visuomenei, tėvams, vaikams, kas yra gerai ugdyme, o kas nebetinka ir niekada netiko, tik buvo, deja, tuoleruojama.
Kiek dar mes tikėsime iliuziniais autoritetais? Kiek dar laiko stebėsime, kaip žlugdomas nuostabų potencialą turintis Lietuvos švietimas? Kiek dar leisime užgaulioti atsidavusius Lietuvos mokytojus, neva jiems vištiena yra per sausa? Aš netikiu, kad taip, kaip šaukštas deguto gadina statinę medaus, taip vienas žmogus, atsitiktinai patekęs ir per ilgai užsilikęs švietimo sistemoje, gadina visą gerų mokytojų bendruomenę ir jos autoritetą.
Juk tie neadekvatūs tipai mums bado akis ne tam, kad pagal juos vertintumėme daugumą pedagogų. Jie bado akis mums tam, kad mes pagaliau įgytumėm drąsos pasakyti: tau jau laikas išeiti iš mokyklos ir palikti vaikus ramybėje, nes jie – to verti. Ir nė viena profsąjunga neturi galių sustabdyti tėvų, norinčių, kad vaikai nesusitiktų ugdymo procese tų, kurie yra neadekvatūs. Ne tik mokytojai, bet – žmonės. O tokių žmonių yra kiekvienoje ugdymo įstaigoje.
Tėvų tikėjimo kaina
Vietoj tiksliųjų mokslų srities praturtinimo, ką padaryti yra pakankamai paprasta, visoms Lietuvos mokykloms tereikia daug nuoseklių praktinių seminarų, kuriuos vestų ne sistemai lojalūs, ne partijai lojalūs, ne interesams lojalūs, o žmogaus psichinei sveikatai lojalūs profesionalai. Tokie mokytojai, kokie jie yra dabar, tai yra valstybės investicijos į mokytojus nuopelnas. Tokiais mokytojais yra įtikėję tėvai.
Nes mes, tėvai, tiesiog neturime daugiau kuo tikėti. Tik todėl ši švietimo sistema vis dar gyva. Yra rašančiųjų, kurie sako, jog mokytojai nesikeičia, o tik dėsto tą patį kursą vos ne 25 metus. Visišką nesąmonė! Net 25 metus auginama ta pati morkų veislė turi didelę tikimybę kisti ir kinta. Visuomenė keičiasi jos kiekvieno nario dėka. Ir pokytis daro įtaką visiems sistemoje. Tik sunku pamatuoti pokyčio kiekį ir kokybę.
Nesistebiu pedagogų pasipiktinimu po tokių deklaracijų. Nuolatiniai susitikimai su mokytojais jau seniai nuramino mano protą: Lietuva turi labai daug nuostabių mokytojų. Ir jie keičiasi, nes neturi kitos išeities. Tik pokytis neinicijuojamas iš viršaus, o skatinamas iš apačios, t.y. šiuolaikinį mokytoją neišvengiamai, o kartais net be paties mokytojo pritarimo, keičia šiuolaikinis, tikras, gyvas, realus, stiprus, ne statistinis vaikas, mokinys.
Jis nėra pavaldus ŠMM sistemai. Mokytojas keičiasi. Nebent jis – jau miręs. Arba yra tiesiog nelaimingas ir psichologiškai nestabilus žmogus. Tačiau tokių tėra kokie 3 procentai. Visi kiti vis dar bando išsaugoti svarbiausią ugdymo vardiklį – žmogiškumą ir žmogiškus santykius bei ugdymo kokybę ir kaifą nuo akademinio proceso.
Ir tai daro prie žiaurių sąlygų, kurias sukūrė diletantai, stokojantys ugdymui būtinų kompetencijų, tačiau savo laiku patekę į reikiamą partiją. Mokytojus riboja jų lojalumas darbdaviui. Beveik visi ugdymo įstaigų vadovai yra sistemai lojalūs, pardavę savo sielas ŠMM ir jau seniai parsidavę merams, seniūnams savo darbo vietose. Kam gi lojalūs esame mes, vaikų tėvai? Kodėl tikime nuostabiais mokytojais, kurį laiką įkalintais absurde? Nes tai – lengviausias kelias. Ar tik tiek verti mūsų vaikai?
Pabėgimas į privatų sektorių
Kai turiu daugiau pinigų, galiu pabėgti į privatų sektorių. Ką ten rasiu? Yra tėvų, kurie be jokios rimtos priežasties patiki privačiomis ugdymo įstaigomis. Nes jos nėra valstybinės. Todėl turėtų būti geresnės. Tačiau būna visaip. Kiekviena privati ugdymo įstaiga Lietuvoje – tai savotiškas eksperimentas su mūsų vaikais. Vieniems jis pavyksta geriau, kitiems – visai nepavyksta. Tačiau tėvai yra dideli švietimo diletantai, dar didesni nei ŠMM valdantys, todėl atiduoda vaikus tiems, kuo tiki.
Vienose privačiose ugdymo įstaigose tėvams yra pataikaujama, o vaikus jie ugdo taip, kaip nori. Kitose – tėvų prašoma palaukti, kol besikurianti ugdymo įstaiga įgis daugiau profesionalumo, dar kiti – tiesiog verslininkai.
Privačias ugdymo įstaigas verta pasirinkti pagal jų specifiką, tinkančią vaikui. Verta suprasti, kad privačiame sektoriuje tam tikri dalykai yra stiprybės, tačiau bus ir silpnybių. Vaiko unikalumas padeda atsirinkti, ar pasiūla yra tinkama. Yra miestų ir miestelių, kuriuose privatus sektorius neegzistuoja. Būkime ramūs. Mes nieko nepraradome. Kuo daugiau pažinau privačių ugdymo įstaigų, tuo labiau įsimylėjau paprastą Lietuvos valstybinę mokyklą. Nes ten mūsų vaikų vis dar laukia tikri savo srities profesionalai.
Rinkimės mokytoją
Rinkimės mokytoją. Ne mokyklą. Rinkimės mokytoją, kuris tiktų ne kaimyno vaikui, o konkrečiam vaikui. Rinkimės mokytoją, kuris ne tik gerai paruošia vaikus VE ar pradinukus – dalykinei sistemai, o kuris pamato vaike žmogų su potencialu ir turi norų, galių bei galimybių jį skleisti. Kai norime rinktis mokytoją, turime pradėti domėtis ir mokytis. Ach, kaip dauguma parsidavusių sistemai nekenčia, kai tėvai drįsta rinktis mokytoją. Ach, kaip jie nemėgsta, kai tėvai adekvačiai myli savo vaikus. Stipriai myli.
Todėl sukuria barikadų, kad tėvai formaliai to daryti negalėtų. Ar susimąstome, kokiais niekais užsiima valdantieji? Tol, kol valstybėje galima apeiti formalią tvarką įvairiais legaliais būdais, tol mes, tėvai, turime ne tik ieškoti savo vaikams jiems labiausiai tinkančių ugdytojų, bet ir nebijoti keisti netinkamų. Tiek, kiek reikės. Tol, kol vaikas mokytoją su jo visu vidiniu pasauliu ir kuriamu pasauliu klasėje priims be skausmo, be padidinto nerimo, be grėsmės jo savasčiai, priims ramiai, su atvira savo širdimi. Nes dar neišmoko jos užsidaryti prieš visus tuos, kurie jos neverti.
Taip, kaip mes, tėvai, turime prigimtinę teisę ieškoti savo vaikams tinkamiausių mokytojų, taip mokytojai turi visas teises ieškoti sau tinkamiausių darbdavių. Nebijoti. Klysti. Ieškoti. Nes verta. Nes mes esame verti geriausio. Nesvarbu, ką šalia kuria siauros specializacijos medikai, patekę į švietimo sritį tik todėl, kad kito laisvo ministro portfelio tuo metu jau nebuvo.
Visi šie niekai negali iš esmės nulemti švietimo kokybės Lietuvoje. Dainiau Pavalki, visos šitos, anot jūsų, keistenybės gimsta mano neabejingume ir meilėje sau, savo vaikams, mokytojams ir Lietuvai. Ir viso to iniciatorius, neabejokite, yra Jis. Nes tiek jūs, tiek aš – esame Lietuvoje su jo valia!
