Ko neturim savyje, to ir nematom
Prisiminkim vieną Visatos dėsnį: ko neturim savyje, to nematom aplinkoje. Vadinasi, jei manome, kad mūsų nemyli, mes neturime meilės savyje: nei sau, nei kitam. Jei manome, kad su mumis neteisingai elgiasi, vadinasi, mes patys su savimi ir kitais elgiamės neteisingai. Šį dėsnį verta įsisąmoninti. Kodėl? Jame glūdi sprendimas. Kai moteris guodžiasi, kad gyvena su despotu, negeru vyru, agresyviu individu, joje pačioje glūdi auka.
Greičiausiai aukos vaidmuo jau ilgą laiką suteikia moters gyvenimui prasmės. Šioje situacijoje moteris stokoja ne tik elementarios savigarbos, pasitikėjimo savimi, bet ir tikėjimo, kad ji verta geresnių santykių, o tai reiškia, kad moteris stokoja drąsos ir laisvės. Kur sprendimas? O gi moteriai reikia tik vieno: tapti geresne pačiai, atsisakyti aukos vaidmens, pamatyti savyje gerumą ir matyti tą gerumą kituose. Neveltui senoliai moko: ko vertas, tą ir gauni.
Sudėtingų santykių kilmė
Geštalto kryptį atstovaujanti psichoteraupeutė iš Kijevo Jelena Miteva gali padėti mums geriau susigaudyti santykiuose su artimaisiais. Šį kartą ieškome atsakymų į klausimą: kodėl mes pasirenkame sudėtingus žmones? Egzistuoja tam tikri gyvenimo scenarijai, į kuriuos vėl ir vėl patenka žmonės, stokojantys sąmoningumo.
Kai žmogaus pasąmonė veikia intensyviau nei sąmonė, vyras gali keisti partneres, bet iš esmės jis susitinka vis su tokia pačia. Kai žmonės guodžiasi, kad jų santykiai yra sudėtingi ir jie kankinasi, žmonės taip pat patenka į tam tikrą besikartojantį gyvenimo scenarijų. Stokojantys sąmoningumo individai renkasi kankinančius santykius, bet labiau įprastus. Jei kas bando tokiam žmogui padėti, galvoje protas kalba: aš nesu vertas geresnių, aš nesu pratęs, jie mane atstums ir pan. Žmogus turi daug abejonių dėl to, ko nėra patyręs. Todėl dažniausiai pasirenka tai, kas žinoma, pvz. kančią.
Gyvenimo scenarijai susikuria ankstyvojoje vaikystėje ir jie nulemia žmogaus pasirinkimus tol, kol žmogus neprisiima atsakomybės už savo sprendimus. Štai kodėl tiek vyrai, tiek moterys skundžiasi, jog jiems sunku kurti darnius ir harmoningus santykius.
Praeities įtaka dabarčiai
Visai neseniai gavau jaunos moters laišką su prašymu padėti. Ji mano, kad jai reikia ilgalaikės pagalbos, nes galbūt ji turi didelių problemų iš vaikystės. Mano pasiūlytas pagalbos modelis jai sukėlė abejonių ir ji pavadino savo būseną kaip ieškojimų etapu. Akivaizdu, kad moteris pati nežino, ko nori. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai tiesiog tipiška moteriška būsena. Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, jog moteris tiek pripratusi kankintis, kad jai dar nepažįstamas pagalbos modelis yra daug baisiau nei dabartinė nepakeliama situacija.
Tokiose situacijose siūlau žmogui tiesiog atsiduoti procesui. O jei nepatiks ar netiks, nepratęsti. Dauguma rizikuoja ir vėliau džiūgauja. Ir procesas nebūna labai malonus. Mat išėjimas iš komforto zonos nėra malonus. Bet taip vyksta augimas ir tobulėjimas. Tokiose situacijose siūlau žmonėms trauktis sau iš kelio ir netrukdyti, nes visi argumentai, neva aš dar nežinau, kokių turiu problemų, aš dar nežinau, kas man galėtų padėti ir t.t. – tėra atsisakymas padėti sau, atsisakymas ką nors keisti, atsisakymas pabandyti gyventi geriau.
Tėvų įtaka santykiams
Pagal šią schemą moteris, gyvenusi su alkoholiku tėvu, gali pasirinkti arba alkoholiką partnerį, arba negeriantį, bet smurtaujantį kur kas subtilesniais būdais. Vienoms moterims prireikia 20 metų, kad sąmoningumas taptų stipresnės nei pasąmonėje glūdintys gyvenimo scenarijai, kitoms užtenka 2 metų. Istorija tęsiasi arba kartojasi tol, kol moteris teigiamu balu išlaiko Aukštesniųjų jėgų jai duotą egzaminą, t.y. tol, kol moteris padarys bent vieną žingsnį jai likimo skirto gyvenimo link. Ir tai nebus taip paprasta. Jei moteris nuolat buvo žeminama, partnerio elgesį kaip žeminantį gali priimti net tada, kai jis toks nėra.
Partneris įsitraukia į tarsi pageidaujamą scenarijų ir puikiai atlieka jam suteiktą žemintojo rolę. Svarbu suprasti: kol santykiai su tėvais nėra iki galo įsisąmoninti, tol santykiai su partneriais bus nesėkmingų santykių su tėvais pratęsimas. Tad kviečiu atsimerkti, prabusti ir pamatyti tai, kas yra mumyse ir ką mums dar teks patiems susikurti! O kaip susikurti – skaitykite jau greitai.
