Vaikai mums patikėti tik trumpam
Esu trijų vaikų mama. Kai gimė pirmagimis, labiausiai bijojau mirti. Galvodavau, kad vaikui labai reikia manęs, nes labiausiai jį myliu. Ir be manęs jis neturi daugiau jam taip pasitarnaujančio žmogaus. Tad apie savo mirtį nė negalėjau pagalvoti. Kaip gi jis be manęs išgyventų? Kaip taptų geru žmogumi? Kaip būtų laimingu ir sėkmingu?
Šiandien mano sūnui beveik 10 metų. Mes visko patyrėme, tačiau per šį dešimtmetį man pavyko atsipalaiduoti ir perduoti savo gyvenimą, vaiko gyvenimą į Aukščiausiojo rankas. Aš tikiu jėga, kuri slypi manyje. Aš tikiu, kad viskas, kas nutinka, mūsų gyvenimuose, nutinka su reikalu. Tiesiog verta pasikliauti. Esame sielos, amžinos. Ir visi esame šiame gyvenime tik pakeleiviai. Vaikus mums patiki Dievulis tik trumpam. Tad verta kiekvieną akimirką gyventi prasmingai ir meilėje.
Kai tenka laidoti vaikus
Labai sąmoningai neaitrinu savo proto kitų tragedijomis. Ypač, kai pasakojama apie vaikus. Tačiau brolio ir sesės susikabinimas rankomis atėmė žadą. Su vyru auginame dar du pametinukus, broliuką ir sesutę. Norėjosi verkti vien nuo minties, kas būtų, jeigu būtų. Po kurio laiko savo protą nuraminti pavyko. Suvokiau, kad protas labai norėtų dar pasilikti hipotetinės tragedijos scenarijuje ir kankinti mane. Tačiau aš žinau, kad aš esu savo proto šeimininkė. Todėl daug ir giliai kvėpavau, ėjau žaisti su vaikais ir buvau mama. Protui daviau darbo: malda padeda visada. O ką daryti tėvams, netekusiems vaikų realybėje?
Vaikai nėra mūsų
Prieš kelias dienas susitikau su man labai brangiu žmogumi. Kalbėjomės apie gyvenimą. Ir jis papasakojo istoriją, kuri buvo atsakymas į mano klausimą apie vaikų netektį, kurį nešiojausi jau keletą dienų. Istorija dalinuosi su jumis. Kartą gyveno graži šeima. Vyras ir moteris turėjo du vaikus. Vyrui teko išvykti į komandiruotę.
Per tą laiką įvyko nelaimė ir žuvo abu jų vaikai. Kai vyras grįžo iš komandiruotės, žmona jį sutiko su šypsena veide. Vyras klausia: kur gi mūsų vaikai? Žmona jam ir sako: ak, tu gi žinai tuos vaikus, žaidžia kažkur, o tau reikia po ilgos kelionės pailsėti. Žmona paruošė jam vonią, padengė stalą. Vyras nusimaudęs sako: brangioji, aš labai pasiilgau vaikų, pakviesk ir juos valgyti. Žmona ir vėl su šypsena veide sako: brangusis, pavalgyk ramiai, nes kai jie ateis, tikrai negalėsi valgyti, o turėsi juos myluoti.
Vyras sutiko, pavalgė, ilsisi šalia žmonos prigludęs ir vėl kalbina žmoną: na, dabar tai jau tikrai noriu matyti savo vaikus, kur gi jie? Žmona jam ir sako: brangusis, pirma, aš noriu tau užduoti man labai svarbų klausimą, nes turiu neišspręstą sunkumą. Vyras sako: pasakok, mieloji. Žmona ir pasakoja: supranti, kaimynas buvo atėjęs pas mane, kai tavęs nebuvo, ir paprašė pasaugoti du labai gražius deimantus. Sutarėme, kad jam grįžus iš kelionės, aš tuos deimantus jam grąžinsiu atgal. Tačiau man jie labai patiko ir aš nenoriu jų atiduoti.
Vyras nustebęs žiūri į žmoną ir sako: tau čia kas dabar nutiko? Tu gi visada buvai kilnaus elgesio moteris. Tučtuojau grąžink kaimynui tuos du deimantus. Žmona dar kartą klausia: ar tu tikrai manai, kad negaliu pasilikti sau tų nuostabių deimantų? Vyras vėl stebisi: žmona, ką tu čia dabar kalbi? Žinoma, kad juos reikia būtinai grąžinti. Ir ne bet kada, o dabar. Eik kuo greičiau pas kaimyną. Ir kad tų deimantų neliktų mūsų namuose. Žmona vėl pasitikslina: ar tu tikrai tikrai tikrai nepersigalvosi? Vyras ją tikina: tai yra mano paskutinis žodis.
Atraskime galią tikėjime
Kaip kaimynas deimantus, taip ir Dievas mums, tėvams, patiki kuriam laikui nuostabius deimantus. Mes nežinome, kada juos reikės grąžinti. Ir Dievas tikrai nepaklaus mūsų, ar mes norime juos grąžinti, ar ne. Bet deimantai visada visada visada sugrįš į namus. Užjaučiu visus artimuosius dėl netekties. Nes tie artimieji esame visi mes, žmonės, kuriems Dievulis patikėjo savo deimantus.
