Miela Vilija, be tikėjimo sunku susitaikyti su viskuo. Linkiu atrasti prasmę gyvenime ir gyventi toliau. Sielos yra amžinos. Jos keliauja. Iš gyvenimo į gyvenimą. Mes vieni kitiems esame tik pakeleiviai.

Irma, jūsų pyktis ir neviltis yra suprantama. Jūs nė nežinote, ką man teko išgyventi. Ir ką dar teks. Žmogus gali pakelti viską, kas jam duota. Kai pats sau netrukdo. Jūs jau 2 metus pykstate ant Dievo už netektį. Praradus gyvenimo prasmę, žmogus suserga šių laikų puikybės liga - depresija. Žmogus atsisako gyventi realybėje. Nepaleidžia praeiteis ir su ja susijusių iliuzijų. Traukitės sau iš kelio ir ieškokite pagalbos. Gyvenimo prasmė - ne vaikuose. Jums duotas gyvenimas ne tam, kad jūs, netekusi vaiko, merdėtumėte gyva.

Neįmanoma suprasti, to nepatyrus pačiai. Rašliava ir tiek...2 metai praėjo po dukros mirties, o skausmas nemažėja...pats baisiausias dalykas- laidoti savo vaikus.

Ačių už paguodžiančius žodžius, praejo 10menesiu, bet sūnaus netekimo skausmas gal dar didesnis.Sunku su tuo susitaikyti.