Padėka kaip atsisveikinimas
Kai vienas iš partnerių priima sprendimą netęsti draugystės, dažniausiai girdime paliktojo klausimą – kaip gi tu galėjai taip pasielgti? Skausmas, kančia, pyktis, sielvartas ir visos kitos nemalonios būsenos skirtos žmogui ne veltui, o su prasme. Gauname svarbias pamokas, laikome egzaminus. Jei egzaminą išlaikome, galime iš visos širdies pasakyti – ačiū, kad mane palikai. Mat po tam tikro laiko žmogus, išgyvenęs priverstines skyrybas savo gyvenimo kelią gali pamatyti tarsi kitu kampu. Žmogui gali prasidėti vertingiausia jo gyvenimo kelionė.
Pyktis nuplėšia kaukes
Nepatenkintas žmogus, pykstantis žmogus, atradęs ramybę, gali pamatyti, kuo jis buvo, kuo apsimetinėjo, kaip toli nuo savo tikrojo AŠ nuklydo. Mat pyktis – tai ypatingai svarbi emocija, pranešanti individui, kad kažkas vyksta ne taip, kaip jam iš tiesų reikia. Tai padeda žmogui paaugti, augina taip vadinamus dvasinius raumenis. Dažna moteris prisiriša prie savo vaidmens – motinos, žmonos, iliuziškai galvoja, jog ji yra kažkieno puselė. Išsiskyrimas apnuogina tikrovę. Išsiskyrimas lyg padidinamasis stiklas, pro kurį galima pamatyti neadekvačios savivertės likučius.
Vienatvė augina
Kai žmogus netikėtai lieka vienas, jam tenka išmokti gyventi. Vienam. Su savim. Dauguma moterų gyvenimą vienatvėje įvardina kaip didžiausią savo baimę. Moterys, atsidūrusios tokioje situacijoje, neturi kitos išeities ir susitinka su ta baime. Ir išgyvena. Nes įvyksta stebuklas. Kai nelieka šalia to, kuris vis vertindavo, ar geras, ar blogas elgesys, moteris pagaliau pradeda įsiklausyti į savo vidinį balsą, kuris visada egzistavo, tik moteris jo negirdėjo. Moteris pagaliau gali savyje atrasti tą jėgą, kuri skatins ją judėti į priekį ir nepasilikti su praverktomis akimis stebėti to vienintelio išeinančiojo. Moteris pagaliau gali išmokti pasikliauti savimi, savo jėgomis, pamatyti savo galimybes. Moteris pagaliau gali visus sunkumus atiduoti tam vieninteliui, kuris tikrai pajėgus juos sutvarkyti – Dievui.
Sveika savivertė
Puoselėdamos ne meilę, o priklausomybę nuo vyro, dauguma moterų save vertina pagal frazę „man lemta būti su tavimi“ ir šios frazės išsipildymu laiko savaiminiu gėriu. Tačiau moteriai verta įsimylėti save ir atrasti tą sveiką savivertę, kai moteris apie save gali pasakyti – aš esu pakankamai vertinga, kad su manimi būtų žmogus. Dažniausiai tik per kančią ir skausmą moteris pradeda realiai save vertinti: gėrėtis savimi, džiūgauti, mylėti save, lepinti, branginti ir gerbti.
Kantrybė apdovanoja
Moterims labai svarbu priimti save su viskuo. Duokime sau laiko, būkime kantrios, visų pirma, sau. Lai mums užtenka kantrybės išlaukti to laiko, kai verkimą pakeis laimės akimirkų spinduliai. Kai bus labai sunku, mes išmoksime prašyti pagalbos ir tai mažins mūsų puikybę. Kai kils abejonės, teks pačioms priimti atsakomybę už sprendimus. Teks likti drąsioms prieš žmones, kurie kalba apie mus.
Pati sau pakankama
Moteris gali atrasti galimybę jausti pilnatvę su savimi. Tas nuostabus jausmas, kai nereikia nieko, kas tave pripildytų. Nes tu pati prisipildai. Tu esi savęs pripildytoja. Su Dievo pagalba. Ir net be jo. Nes moteris pati yra lyg Dievas – kurianti, net kai ji nekuria. Moteris yra tobula net ir būdama netobula. Išmokti priimti savo klaidas – stiprybės požymis. Sveikos stiprybės požymis. Ir ta stiprybė yra būtina moteriai. Ir ta stiprybė yra ne vyriška. Ji yra ta galia, kuri moteriai gali padėti vėl pajusti širdimi. Meilę. Sau. Savo vaikams. Pasauliui. Ir dar kuriam nors vyrui. Nes prieš tai buvusiam ji jau galės pasakyti – ačiū, kad mane palikai.
