Moterys save per mažai myli
Moterys, kurios sutinka būti meilužėmis, nesulaukia savo pagrindinio patiekalo - joms skirto vyro. Jos tenkinasi trupinėliais, užkandžiais. Kodėl? Atsakymų yra daug. Vienoms tokie santykiai yra labai patogūs, nes nereikia niekam įsipareigoti. Kitos turi vilčių, kad anksčiau ar vėliau tas vyras bus jų. Trečios nenori net investuoti tiek į santykius, kuriuose tektų kasdien derintis, keisti savo įpročius ir dirbti didelį darbą, kuris vadinasi santuoka. Joms daug smagiau susitikti kartais, pasimėgauti intymumu, pasikalbėti, padovanoti vienas kitam laiką ar kokių dovanų ir išsiskirti. Nes tikrame gyvenime laukia įsipareigojimai, atsakomybė ir įvairūs apribojimai. Aš pati į santykių trikampį patekau prieš beveik 5 metus. Su daug lengvinančių aplinkybių. Tačiau jos - nepadarė gyvenimo lengvesnio. Jau kurį laiką galvojau aprašyti tam tikrus dėsningumus. Ir atradau puikų straipsnį: mitai - Iros, patirtis - mano ir kitų moterų.
Jis, jo žmona, kurios jis nekenčia, ir aš - kurią jis dievina
Ira Perepletčikova atvirai dalinasi savo patirtimi ir moko kitas moteris, kaip nepatekti į santykių trikampį, nes jis neatneša jokios naudos. Galiu tik pritarti. Mes, moterys, turime solidarizuotis. Nesikankinkime, jei anksčiau to nesupratome. Gyvenimas tęsiasi. Mes esame žmonės ir daryti klaidas - žmogiška. Jei kas nors iš skaitytojų turi santykius trikampyje, siūlau skaityti sėdint. Mitai, kuriuos pateikia moteris galioja 100 procentų. Gal ne visi iš karto, gal su variacijomis. Ir jei Jūs tai pripažįstate, Jūs turite vilties išgyti ir nueiti savo keliu.
1 mitas. Santykiai su vedusiu vyru yra amoralu, tačiau mano atvejis - tai meilė.
Kur gi ne. Visi taip sako. Tačiau nėra jokio kompromiso tarp moralės ir amoralumo. Atsakomybė tenka abiems, pasirinkusiems būti meilužiais. Žmonės teisina save visaip. Moterys teigia, jog jei vyras būtų padorus, jis neprasidėtų, jei žmona būtų gera, neatsirastų vietos trečiam. Yra žmonių, kurie savo neištikimybe saugojo šeimą. Ir tuo labai tikėjo. Meilė negali sietis su amoralumu. Įlįsti į dviejų žmonių santykius - tai ne žmogiškumo apraiška. Per vieną moters atsivėrimą paaiškėjo, kad pradžioje moteris, kuri tapo meiluže, smaginosi, tačiau jau po kelių mėnesių ji pradėjo jausti skausmą, sunkumą nuo tokių santykių ir tik kartais jai buvo gera. Beliko pasakyti moteriai: kaip gerai, kad jaučiate visa tai, nes jūs turite galimybę visa tai nutraukti. Ir aš jums linkiu, kad jums dar labiau pablogėtų.
2 mitas. Jei aš nematau žmonos, vadinasi - jos nėra.
Žmona yra visada ir visur. Juk vyras ir jo žmona turi istoriją, kuri egzistavo dar iki meilužės. Ir egzistuoja dabar ir joje nėra vietos meilužei. Ar stebėjote kada nors seniai vedusias poras? Jie turi savo žodelius, savo juokelius, savo slapukavimus, savo šypsenėles, savo ritualus. Ir ta žmona vyrui yra reikšminga. Nes jis, palikęs meilužę, bėga pas ją. Supraskime: tas vyras ją vedė, jai paskyrė savo įsipareigojimus, jai paskyrė visą save arba labai daug savęs. Ir jei meilužė susipažintų su savo trofėjaus žmona, ji nustebtų - kokie jie panašūs.
3 mitas. Jis jos nemyli, jam nėra apie ką su ja kalbėtis.
Nepasilikime iliuzijoje. Vyras vedė būtent tą moterį. Ir šis elgesys parodo vyro pasiryžimą nueiti su ta moterimi ilgą savo gyvenimo kelią. O šeimos santykiuose būna visko: ir atšilimų, ir atšalimų. Ir jie abu tam pasiruošę. O jei ir ne - meilužei vis tiek ten ne vieta. Jau geriau sugriūna tai, kas turi sugriūti, be trečio žmogaus pagalbos. Nes pasekmės - tik blogos.
4 mitas. Jis mane myli.
Mielos moterys, verta kartais užsikimšti ausis. Gal net vašku. Ir gal net ilgam laikui. Meilužėms kyla klausimas: ar jis mylisi su savo žmona. Žinoma, kad mylisi. Jie - vedę. Ir tai yra normalu. Net nesvarbu, ką pasakoja vyrai. Tai - tik makaronai, kurių dėka jie gauna gardų kąsnelį dar vienam pasismaginimui be įsipareigojimo. Ir gauna tik todėl, kad kažkas duoda. Moterys dalinasi, jog būdamos meilužėmis išgyvena pavydo jausmus. Tai normalu moterims. Bet tenka atsipeikėti. Vyras negali išduoti meilužės. Vyras išduoda savo žmoną su meiluže. Vyro meilė - tai jo elgesys. Todėl neverta seiliotis dėl gražių žodžių, kurie nieko daugiau nereiškia, jie - tik gražūs. Ir jei vyras tik seka pasas, kad vis dar negali išsiskirti, bet labai nenori prarasti žavios jo sugulovės - paskaitykite šią pastraipą nuo pradžių ir eikit lydyti vaško.
5 mitas. Man viskas tinka, aš esu žmogus su plačiu šiuolaikiniu požiūriu.
Girdėta frazė? Sakoma, kad vyrams iš esmės daug kas tinka, kad tik nereikėtų nieko keisti. O moterims kaip? Moterims netinka. Jei ne moteris, nebūtų pažangos, juokauja išminčiai. Moteris savo prigimtimi vis tiek nori sukti lizdą. Ir kai to negali padaryti, tenka plaukioti baruose, rūkaluose, alkoholiuose, sekse iš keršto ne savo vyrui ir pan. O vyras, ką... Jis net gali sakyti: neribokime vienas kito laisvės, priimkime vienas kitą natūraliai, o jei ne - tai tu būsi ta, kuri trukdys mano asmenybės plėtrai, mano individualumui, mano misijai ir išorinei paskirčiai. O jis jau turi tokią vieną ir ji vadinasi žmona. Tačiau vis tiek grįžta pas ją. Užsikimškime ausis. Gyvename tam, kad būtumėme mylimos ir mylėtume. Kodėl reikia tenkintis kažkieno apkandžiotu sumuštiniu? Kodėl reikia bučiuoti ten, kur bučiuoja jo žmona? Kodėl reikia į save įsileisti visą tą vyro voratinklį. Juk tai voras, o meilužė - musė. Ir, greičiausiai, ne pirma ir ne paskutinė. Moterys privalo prikelti savo širdį. O joje - svajonės apie vyrą, kurio reikia ieškoti ir išlaukti. Esame vertos būti mylimos. Esame vertos, dėl kurių vyras demonstruotų pasiryžimą būti kartu su mumis. Nevalia kęsti trypčiojimo, manipuliacijų, užgauliojimų. Prabuskime, moterys! Net ir šiais sudėtingais laikais meilė tikroji egzistuoja!
6 mitas. Jis "prisirps" ir ateis pas mane ir mes gyvensime laimingai, mes gyvensime kitaip.
Kai aš įsimylėjau vedusį vyrą, buvau akla jo nemeilei man. Tik ausimis girdėjau pasakas. Buvau naivi ir lengvatikė. Vieno susitikimo su žmonėmis metu juokavau: jei dabar reikėtų ieškoti vyro, tiesiai šviesiai prašyčiau - apgavikai ir manipuliatoriai, nesikreipkit, nes aš nemoku jūsų atskirti nuo gerų žmonių. Aš 3 metus ištikimai laukiau, nes jis "ėjo link manęs". Jis negalėjo pasakyti, kad mane myli, nes tai - "labai atsakinga". O eidamas link manęs ir gyveno kartu, ir mylėjosi, ir valgė mano darytą maistą, ir nedovanojo man gėlių, ir neprisidėjo prie bendro ūkio, ir nepadėjo man rūpintis vaiku, ir nesidomėjo namų buitimi. Tiesiog eidamas link manęs vyras nutarė pailsėti po 20 metų trukusios santuokos. Ir aš visa tai kentėjau. Turėjau tokią gerą patirtį, kad visa savo esybe pajusčiau, jog mylintis vyras neturi poreikio bręsti. Žinau, jog žodžiai ir elgesys sutampa. O jei ne - vadinasi, kažkas čia ne taip. O ar jūs žinote?
7 mitas. Jų santykiai jau seniai buvo prasti ir aš čia niekuo dėta.
O ką daugiau belieka sakyti meilužei? O jei vyras dar įtikinamai pasiskundžia savo žmona. Kokia ji nesupratinga, kokia ji neįdomi, kokia ji subobėjusi. O meilužė - tokia, su kuria jis tiesiog ant sparnų lakioja. Ar žinote, kada sparnai nusvyra jam? Tuomet, kai meilužė tampa pastovia gyvenimo partnere, žmona. Jei vyras iki mūsų buvo neištikimas savo pirmajai žmonai, kodėl jis turėtų būti ištikimas mums? Atminkime: jei kažkam lemta sugriūti, sugrius iš be mūsų indėlio. Juk vyrui labai patogu degraduoti žmonos užantyje. Jam labai patogu nedaryti vienam žingsnių, jei negali daugiau tverti to šeimyninio gyvenimo. Kodėl gi jie neišeina ir negyvena vieni? Nes nori toliau patogumo. Nori toliau viešbučio. Vyrai gali sakyti: nebuvo reikalo išeiti. Bet tai tik reiškia, kad jų santuoka turėjo už ko laikytis. Brandus vyras jei ir išeis, tai vienas, kad suprastų, kas ir kaip. O ne į kitos šviežios glėbį. Lai nebrendylos gyvena toliau su savo žmonom ir jei tik nori - degraduoja. Net ir visus 30 metų. Tai yra jų pasirinkimai. Ir meilužės - ne kokios gelbėtojos.
8 mitas. Tai - mano jausmai ir aš jį myliu, nesvarbu, su kuo jis bus.
Ech, kokia besąlyginė meilė! Ir aš siūliau savo numylėtam visus 3 metus pagalvoti, su kuo jam verta būtų gyventi, nes jį žmona ištisai kviesdavo grįžti į namus. Net po oficialių skyrybų. Ir šios dramos reikėjo. Iliuziškai galvojau, kad aš esu dosni. Ir kiekvieną kartą, kai jis važiuodavo pasišnekėti su pirmąja žmona, mano pasaulis griūdavo. Vėl ir vėl. Daug kartų. Po tokios griūties statyti santykius yra labai sunku. Nes sielos neįmanoma apgauti: juk vyras, kuris jau priėmė sprendimą, nevažiuotų, jam nereikėtų jokio pokalbio. Yra moterų, kurios nusprendžia labai pigiai parsiduoti. Jos - ne blogos. Jos - nemylinčios savęs. O jei dar moralinės vertybės nuo mažų dienų neįdiegtos, tai tenka pridaryti daug klaidų, kol ateina susivokimas, kas esi ir ką turi nuveikti.
9 mitas. Net jei vyras nevedęs...
Nėra jokio skirtumo, ar vyras oficialiai vedęs, ar ne: jis yra ne laisvas. Ir nėra jokios priežasties jo užiminėti. Pažvelkime atidžiai - jis, greičiausiai, ne kokie rūmai, ne kokia Trakų pilis ar kitokia istorinė vertybė. Jis - paprastas, vidurio amžiaus krizės ištiktas, pats su savimi nelaimingas, silpnas, truputį panešiotas, geriantis, besimėgaujantis pornografija ir laisvu seksu su jaunomis mergaitėmis, kaltinantis kitus dėl savo nesėkmių vyras, kuris moters sausroje pasirodė ir pasakė keletą meilių žodžių ne specialiai, o netyčia. Arba norėjo pasilinksminti. Prisimenu, po pirmos nakties mano išrinktasis man pasakė: aš nežinau, ar būsiu su tavimi dar po mėnesio. Ir man tas tiko, nes buvau pasirengusi išgydyti gamtos klaidą. Susivokime: tokie žmonės yra reikalingi. Tik nebūtinai - mums. Kai įkvėpimas dingsta, vyras parodo savo tikrąjį veidą: apsmukusius treningus, nosies krapštymą, bezdėjimą bet kur, kur tik jam patogu, šlapinimąsi atidarytomis tualeto durimis. Tuomet klausi savęs: ir visa tai tiko tai moteriai 20 metų? O gal aš galiu jį pakeisti? Ir vėl negali atsitraukti nuo iliuzinių santykių, kurie vis tiek baigsis blogai.
Ką daryti? Drąsuolė Ira siūlo: jei sutikai vedusį vyrą ir jis tau nepatiko, dėkok visiems dievams, kuriuos tik žinai, ir tyliai nušliaužinėk nuo jo be jokio pasikalbėjimo. Jei sutikai nelaisvą vyrą ir jis tau pasirodė simpatiškas, bėk kuo greičiau nuo jo, kiek kojos neša - pasimelsi pakeliui. Na, o jei vyras tau pasirodė paslaptingas, žavus su savo nelaimingumu, ir lyg artimas dūšiai - greičio klausimas yra lemiamas - bėk ir ieškok prieglobsčio. Geriau net atsidurti prie kitos valstybės sienos. Prašyk, kad tave kas nors išgelbėtų.
Laiminga pabaiga.
Neturėjau tiek išminties, kad bėgčiau, todėl pasilikau. Ir tik dabar atsirado galimybė, kad į gyvenimą ateitų tas vyras, kuris 100 procentų bus mano. Nes norės būti su manimi visa. Ir jam nereikės nei artėti prie manęs, nei bėgioti pas buvusią žmoną, nei slėpti manęs nuo visų jo artimųjų žmonių iš praeities. Tas vyras norės su manimi gyventi dabartyje ir ateityje. Ir aš norėsiu! Ir gal niekas mūsų neišskirs!
