Dina RAKAUSKIENĖ
Azartinius žaidimus yra išbandęs kas antras didžiuosiuose miestuose gyvenęs vyras, o kas trečias iš aktyviai lošiančių asmenų pripažįsta, kad įsitraukimas į azartinius žaidimus jiems kelia ne tik finansinių, psichologinių problemų, bet ir sunkumų bendraujant su šeima ir draugais. Be to, lošėjus gydyti sunkiau nei alkoholikus, jie labiau įklimpę į savo ligą nei psichotropinių medžiagų vartotojai.
Apie lošimų rutiną
Audrius lošia jau 12 metų ir daug išmano apie statymus lažybų punktuose. „Kuo daugiau išmanau, tuo daugiau krentu į minusą. Jaunystėje buvau smarkus sportininkas, visuomet domėjausi sporto rezultatais, tad atsiradus lažybų punktams, maniau, kad su visu tuo galima prisidurti ir pinigų“, - sako Audrius. Tačiau taip neįvyko, o Audrius logiškai supranta, kad iš to niekuomet nebus nieko gero.
„Vieni vakarais žiūri televizorių, o aš vakarais stebiu sporto varžybas. Tai mano atsipalaidavimo būdas. Aš susirgęs ta liga, bet esu uždirbantis, daiktų nenešu iš namų. Per visą tą laiką gal pralošiau 80 000 litų, tačiau kiti tiek pralošia per metus“, - sako lošėjas. Audrius lažinasi lažybų punktuose absoliučiai kiekvieną dieną už kone visus įvykius. Didžiausia Audriaus laimėta suma, pastačius 200 litų, – 1000 litų, sėkmingiausias atvejis, kai iš pastatytų 8 litų teko laimėti 800 litų.
Lažybų punktuose renkasi ne tik senyvo amžiaus žmonės, bet eina ir vaikai – nepilnamečiai, vedini pilnamečių, kurie pastatys sumą už juos. „Iš veido nesimato, kad nepilnametis. Vieną sykį paprašė dokumento, šis padavė draugo, kitą sykį jau nebeprašo. Draugas nepilnametis duos pinigų, o pilnametis pastatys. Jie dažnai stato už lenktyniaujančius šunis. Punktuose rodoma sena filmuota medžiaga. Tikriausiai kompiuteris apskaičiuoja statymus, paleidžia blogiausią bėgimą, kad laimėtų lažybų punktas. Pvz. bėga šeši šunys – Klaipėdoje pastatė už pirmą-antrą po 100 litų, Šiauliuose už trečią šunį pastatė 20 litų, o Kaune po 100 litų už ketvirtą-šeštą. Atbėgs gerai šiauliečiams“, - sako Audrius. Ir taip „kombinuojama“ nuolatos.
Keletas įdomybių iš lažinimosi atvejų
Seniau, kai tik lažybų punktai įsikūrė, Eimantas ieškodavo spragų sistemoje, kai trūkdavo profesionalumo. „Tuomet buvau pliuse. Bet dabar to padaryti neįmanoma“, - teigia Eimantas.
Tad sėkmė lažybų punktuose neegzistuoja, vis tiek galų gale rezultatas bus nesėkmė. „Ir visi tą puikiai suvokia. Būna pakilimų, tačiau po to nuosmukiai dar didesni. Visi ten ligoniai, kone iš jų girdėti tik kliedesiai ir nusišnekėjimai“, - teigia Eimantas.
Be to, ne paslaptis, kad lažybų punktuose ieškoma tų, kurie parduoda varžybas, o jų būna parduota per dieną net po kelias. „Tikėtina, kad taip buvo ir Lietuvos futbole, kai žiniasklaida. Patys komandų vadovai prisistato pinigų ir juos pasiima be pralaimėjimo. Tai sutartos varžybos. Išsirenka didžiausią koeficientą, jeigu laimės išvykoje, tuomet dauginsis penkis kartus. Turbūt, pabrėžiu turbūt, abi komandos susitarė, leisti įmušti ir kas statė 10000, tas pasiėmė 50000 litų. Ir taip yra visame pasaulyje. Nors įrodymų nėra“, - teigia Eimantas. Galima prisiminti ir atvejį, kai vaikinas buvo užverbavęs tarpininkę – statė abu, kol visus pinigus „prapylė“ – kasoje trūko pinigų, o vaikinas dingo. „Ištaškė tikriausiai 50 000 litų. Štai taip. Tai tarsi kultūringesnė narkomanija – visi atrodo tvarkingi, yra uždirbantys, neatrodo kaip kokie valkatos, narkomanai ar alkoholikai – ten kitas kontingentas, kurių išorėje ligos nesimato“, - sako lošėjas.
Rasa išbandė kazino linksmybes tik kartą – per mergvakarį – ir to pakako. „Už prezentaciją nieko nemokėjome, tik už alkoholinius gėrimus, bet to nuotykio pakako. Keista, kad man itin sekėsi žaidžiant „Black Jack“ - draugės buvo „apakusios“: viena sėkminga partija po kitos. Joms labai pasisekė žaidžiant ruletę – po vakaro išsinešėme gal šimtą litų, nors gavome VIP kliento korteles, kuriose buvo nedidelė suma“, - sako Rasa.
Iš pinigų lošdavo dar senovės Graikijoje
Lošimų priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje azartinius žaidimus bent kartą yra bandę 54 proc. 18-40 metų amžiaus vyrų. Trečdalis jų laimę yra bandę lošimo automatų salonuose, 22 proc. – internetiniuose portaluose, 14 proc. – lažybų punktuose.
„Alkoholis, narkotikai ir azartiniai lošimai – tai 3 žalingiausi įpročiai, per laiką išsivystantys į ligą. Priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų seniai paplitusios, tačiau vis daugiau žmonių tampa priklausomi nuo kompiuterio ir azartinių žaidimų. Azartiniai lošimai – tai žaidimai, kurių rezultatas atsitiktinis ir nepriklauso nuo lošėjų sugebėjimų žaisti. Nors daugeliui lošimas – tik žaidimas, tai gali virsti į priklausomybę“, - sako šeimos santykių centro medicinos psichologė-psichoterapeutė Aušra Varneckienė.
Pasak jos, jau Tacitas rašė, kad kauliukais lošdavo senovės graikai, romėnai ir germanai, kurie lošdami ne tik netekdavo turto, bet ir patys parsiduodavo į vergiją. A. Mickevičius mini bajorą Cibulskį, kuris maskoliui pralošęs žmoną. Azartiniai lošimai buvo draudžiami prieškario Lietuvoje. Tuomet lošimų organizatoriai būdavo baudžiami kalėjimu ir piniginėmis baudomis. O šiandien lošimas yra draudžiamas tik islamo šalyse. Jonas Paulius II sakė, kad priklausomybė yra meilės stygiaus liga, kai žmogus yra nemylimas arba pats savęs nemyli.
„Potraukis rizikuoti ir varžytis yra įgimtas. O azartiniai lošimai – tai ir socialinio bendravimo forma, leidžianti pabėgti nuo rutinos ir patirti jaudulį, kylantį dėl nežinomybės ir rizikos. Vieni lošia, nes slepiasi fantazijų pasaulyje, kiti tikisi praturtėti (dažniausiai tai nesiseka, o viliantis sėkmės yra sutelkiamos visos jėgos, kol galiausiai apima azartas)“, - teigia A. Varneckienė.
Kodėl tokie žaidimai traukte įtraukia?
Psichologės-psichoterapeutės teigimu, nors XII amžiuje Kinija savo lošėjus griežtai baudė ir jiems nukirsdavo rankas ar rankų pirštus, jų vis daugėjo. Apie priklausomybę nuo azartinių žaidimų (ludomaniją) Lietuvoje pradėta kalbėti kiek daugiau, nei prieš dešimtmetį.
Kaip sako A. Varneckienė, liguistas potraukis lošti būdingas visoms socialinėms grupėms. Lošėjas lošėjui nelygus: vieni lošia, kad maloniai praleistų laiką, kiti – nes nebesugeba sustoti net tada, kai lošimas sugriauna jų gyvenimą.
„Anot mokslininkų, priklausomybės dažniausiai išsivysto dėl dviejų pagrindinių priežasčių: biologinės ir socialinės. Žmonės, kurių smegenys per mažai gamina „malonumo“ hormono – dopamino, visą gyvenimą kovoja su polinkiu į kokią nors priklausomybę. Azartiniai lošimai stimuliuoja tą patį smegenų centrą kaip ir kokainas. Kita priežastis – atstūmimo, vienatvės jausmas, stiprūs išgyvenimai bei asmeninės savybės, verčiančios atsiriboti nuo visuomenės „savo“ pasaulyje. Žmogus turi neišspręstų problemų, neranda kalbos pats su savimi ir mėgina „gydytis“ lošimu“, - sako A. Varneckienė.
Mums labai svarbūs du dalykai – saugumo jausmas ir pripažinimas. Jei šių dalykų trūksta – jaučiamės blogai: prastai miegame, esame blogos nuotaikos, nervingi, imame save nuvertinti. „Štai tuomet lošimas tampa pavojingas, nes jis duoda saugumo iliuziją. Lošdami atsiribojame nuo mūsų nepripažįstančio pasaulio, nejaučiame pavojaus, patiriame teigiamas emocijas, pabėgame nuo darbų rutinos. 70 proc. priklausomų nuo azartinių žaidimų prisipažįsta kamuojami vienatvės, todėl žaisdami nori pabėgti nuo vidinio nepasitenkinimo arba tikisi rasti draugų. Neturintys rimtesnio pomėgio ar gyvenimo tikslo taip pat greičiau tampa priklausomi nuo lošimų. Liguistas potraukis lošti dažnai susijęs su pervargimu: psichologiniu, emociniu ir fiziniu“, - liūdnas liguistų lošėjų patirtis atskleidžia psichologė-psichoterapeutė.
Pasirodo, čia veikia ir pasąmonė. Kai žmogus yra pavargęs, pasąmonė pakužda tą poilsio būdą, kuris anksčiau garantuodavo emocijas, naują endorfinų dozę ir pasitenkinimo jausmą. „Jį priklausomas lošėjas nori patirti kuo ilgiau, todėl azartiniai žaidimai jam tampa lyg narkotikas. Ir pinigai čia atlieka antraeilį vaidmenį. Tas prisiminimas iš seniau taip „spaudžia smegenis“, kad žmogus sąmoningai nebevaldo situacijos. Nevaldomas potraukis lošti kai kuriems gali pasireikšti vos kartą pabandžius“, - patikina psichologė-psichoterapeutė.
Už narkomanus sunkesni ligoniai
Iš pradžių lošimai dažnai laikomi tik malonumu, linksma pramoga ir net pasireiškus neigiamoms lošimo pasekmėms kai kuriems žmonėms būna sunku susivokti, kad pramoga jau pradeda virsti, o gal jau virto žalingu potraukiu. Laiku nesustojus, atsiranda problemos: pralošiami ne tik asmeniniai, bet ir šeimos, darbovietės pinigai, klimpstama į skolas. A. Varneckienė sako, kad lošimų nesėkmės lydi kiti kompanionai – melas, alkoholio (o neretai ir narkotikų) vartojimas, stresas. Dėl pergalių ir pralaimėjimų atsiranda nuotaikos svyravimai, o kartu ir vis dažniau aplanko suicidinės mintys.
Lošėjų gyvenimo trukmė gerokai sutrumpėja. „Skundai dėl kraujotakos, širdies ritmo sutrikimai, odos ligos, skrandžio opos taip pat ir dantų gedimai, per didelis liesumas arba apkūnumas bei daugelis kitų sveikatos sutrikimų yra lošimų iš pinigų pasekmės. Be to, lošėjus gydyti sunkiau nei alkoholikus. Mokslininkai atrado, jog lošėjai labiau įklimpę į savo ligą nei psichotropinių medžiagų vartotojai, nes narkomanų ar alkoholikų smegenys gamina endorfinus (tai cheminė medžiaga, skatinanti euforiją) tik pavartojus alkoholio ar narkotikų, o lošėjų smegenys juos gamina nuolat. Dėl to narkomanas ar alkoholikas ima mąstyti blaiviai iš organizmo pasišalinus cheminėms medžiagoms, o lošėjui tai nepavyksta“, - teigia A. Varneckienė. Specialistė sako, kad vyrams potraukis žaisti azartinius žaidimus pasireiškia 3-4 kartus dažniau nei moterims. Jos teigimu, pavojingos gali būti bet kokios žaidimų rūšys. „Bet pastebėta, kad daugiausiai buvo žaidžiama lošimo automatų salone – maždaug pusė, o maždaug ketvirtis priklausomų asmenų dažniausiai lošdavo internete, kiek mažiau – lažybų punkte ir lošimo namuose, mažiausiai – žaidžiant SMS žaidimus ir lošiant televizinėje loterijoje. Gyvenime lengviau išvengti ligos, nei nuo jos gydytis. Todėl svarbu nepamiršti atsakomybės ir saiko belošiant, o pastebėjus gresiančią problemą – nebūti su ja vienam, o ieškoti pagalbos“, - pabrėžia psichologė-psichoterapeutė.
Liguisto lošėjo gatvėje neatpažinsi
Pastebėti, kad žmogus lošia, yra sunkiau nei atpažinti alkoholiką ar narkomaną. „Pažiūrėjus priklausomas lošėjas visiškai nesiskiria nuo bet kurio kito žmogaus. Patologinis potraukis azartiniams lošimams, ko gero, yra vienas iš klastingiausių žalingų įpročių. „Tik artimieji gali pasakyti, kaip lošėjas pasikeitė. Paprastai kažkur dingsta pinigai, o paklausus jis nurodo įvairias priežastis, meluoja, atsiriboja nuo buvusių draugų. Toks žmogus tampa nekantrus, neatlieka savo pareigų ar įsipareigojimų, būna prislėgtos nuotaikos, apima vidinis nerimas, dirglumas, nemiga, netgi prakaitavimas, drebulys ir galvos skausmai, nejaučia laiko ribos lošdamas. Dažnai jis pamiršta pavalgyti, o neretai ir miegą aukoja lošimui“, - sako A. Varneckienė.
Visokie pasiteisinimai, pasak specialistės, ilgainiui tampa neįtikėtini, bet lošėjai yra puikūs melagiai. Vienas svarbiausių priklausomybės požymių – po lošimo apimantis kaltės jausmas. Patologiniai lošėjai, pateikdami save kitiems, dažniausiai „sumažina“ savo potraukį lošti bei finansinius nuostolius, racionalizuoja ir neigia. Vertinant lošėjo situaciją, svarbu atkreipti dėmesį, kiek jo pasakojimas atitinka tiesą.
„Kartais būna, kad kol žmogus negeria – nelošia, o kai tik išgeria – pradeda lošti (alkoholis skatina impulsyvius veiksmus). Arba kol neturi pinigų – viskas gerai, bet kai tik perveda algą...
Jei kas mėnesį televizijos loterijoms išleidžiama nemaža pagal pajamas suma ir nepraleidžiamos žaidimo transliacijos, galima sakyti, kad išsivystė priklausomybė“, - sako A. Varneckienė.
Priklausomybė yra tokia pat liga kaip visos kitos, tik labai sunkiai išgydoma. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad patologinis potraukis azartiniams lošimams – tai dažnai pasikartojantys potraukio lošti priepuoliai, taip užvaldantys žmogų, kad jis atsisako svarbiausių savo gyvenimo vertybių ir įsipareigojimų. Visa tai, kas yra socialinis statusas – gyvenimas, darbas, šeima, – nueina į antrą planą. Moraliai, ir materialiai kenčia artimieji, draugai. Juk lošėjui visiškai tas pats, iš kokių pinigų – iš darbovietės kasos ar iš žmonos piniginės – patenkinti aistrą.
Ar įmanoma žmogui padėti be specialistų?
Padėti sau, pasak psichologės-psichoterapeutės, gali pirmiausia pats lošėjas. „Artimiesiems svarbu lošėjo neauklėti, nemokyti, nes bus sulaukta priešingo efekto. Priklausomi žmonės visada ieško kaltų, gyvena principu, kad jei tu man taip, tai ir aš tau taip, ir padarys bet ką, kad savo elgesį pateisintų. Jei lošėjas prasilošia, artimieji jokiu būdu negali jo apmokėti, nes lošėjas turi pats susitvarkyti su savo priklausomybės pasekmėmis. Kitaip noras išspręsti problemą bus vis atidedamas“, - norinčių padėti klaidas vardija A. Varneckienė. Ir tik po tam tikro laiko tarpo galima tikėtis, kad lošėjas pradės atvirai kalbėti apie esamas problemas, norės priimti kurio nors artimojo pagalbą. Tuomet atvirai diskutuojant apie negatyvias lošimo puses, ir tuo laikotarpiu nelošiant galima pamažu siekti išgijimo. „Pastebėjau, kad tuo metu lošėjas patiria baimę netekti įsivaizduojamo pagalbininko. Tai tarsi atsisveikinimas su senu ir gerai pažįstamu draugu, padėjusiu sunkią akimirką – lošimu (priklausomų žmonių įsivaizdavimas, kad jų priklausomybė yra pagalbininkė sunkiose gyvenimo akimirkose, yra didžiausia įsivaizduojama iliuzija). Labai svarbu išsiaiškinti, kokiais atvejais lošimas žmogaus „neužkabina“ – paprastai pailsėjus, pavalgius, atsipalaidavus į azartinius žaidimus žiūrima visai kitaip. Reikia pakeisti gyvenimo būdą – sureguliuoti darbo ir poilsio režimą“, - sako psichologė-psichoterapeutė.
Tuomet šeimos nariai gali skatinti lošėją vykti pas specialistus konsultacijoms arba kreiptis į anoniminių lošėjų savipagalbos grupę. Lošėjo pinigais turi pasirūpinti tas žmogus šeimoje, kuriuo lošėjas pasitiki, jam turi būti apribotas priėjimas prie pinigų, nes tik tai pašalins pagrindinį rizikos veiksnį, skatinantį azartinį žaidimą. Tuo metu lošėjas turi užsiimti kokia nors įdomia veikla – pavyzdžiui, gali įsigyti šunį. „Reikia nepamiršti, kad keitimosi laikotarpiu galimi atkryčiai. Jie dažnai būna labai sunkūs ne tik lošėjui, bet ir jo šeimai. Tačiau kantrybė, palaikymas ir supratimas, kad lošėjas stengiasi keistis, dažniausiai duoda teigiamų rezultatų jam ir aplinkiniams. Svarbu žinoti, kad visiškai atsikratyti priklausomybės neįmanoma – tai liga visam gyvenimui, kuri nepraeina, kad ir kiek laiko žmogus neloštų“, - reziumuoja specialistė.
