Vyrai nori būti reikalingi
Sakoma, kad vienas svarbiausių vyro poreikių - būti reikalingu. Ką turėtų daryti moteris, kad vyras jaustųsi reikalingu? Moterims rekomenduojama sakyti tokio tipo sakinius: „Tu taip gerai išvalei klozetą, aš be tavęs to nesugebėčiau.“
Ir dažnai moteriai šiaušiasi plaukai ir prote prasideda uraganas - kodėl? Juk tai, visų pirma netiesa. O visų antra, tai labai jau panašu į pataikavimą, jei nėra pataikavimas.
Kai girdžiu tokio pobūdžio mokymus moterims, šypsausi. Nes tokie pastiprinimai gal ir tinka vaikui, sūnui, berniukui. Tačiau jei mes, moterys, su suaugusiais vyrais elgsimės kaip su vaikais, jie ir liks viduje maži. O moteris, kuri turi vaikų, pavargsta gyventi su dar vienu ne jos vaiku.
Jai reikia vyro. Todėl moteris turi atrasti savyje drąsos būti savimi ir pagalvoti bent akimirką - ką iš tiesų ji nori pasakyti vyrui po klozeto plovimo? Gali būti, kad ji nori pasakyti - seniai taip galėjai. Gali būti, kad ji sakys - ačiū, kad padarei tokį man šlykštų darbą. Ir dar daug yra tikrų ir nuoširdžių pasakymų, kurie neskatina moters žaisti žaidimus su vyru.
Būk reikalingas
Vyras irgi žmogus, sutinkate? Ir jis yra protingas sutvėrimas. Kodėl mes jam nuolat turime priminti, kad jis reikalingas? Jis negeba savarankiškai to suvokti? O gal mes bijome, kad jis nesijaus reikalingu, kai mes darysime viską už jį? Ir kas tuomet nutiks? Jis supyks?
Oi, kaip baisu. O iš tiesų, būdamos savimi mes gausime iš vyro būtent tą reakciją, kurios mums reikia. Modeliuokime: moteris daug ką daro pati, dažnai jaučiasi pavargusi, vyras gauna per mažai dėmesio, jam kaupiasi nepasitenkinimas ir vieną vakarą jis rėžia - ko tu čia ardaisi, ko čia viską viena tempi, negali manęs ko nors paprašyti, ar galvoji, kad aš visai niekam tikęs?
Ir vualia - toks emocijų pliūpsnis yra puiki galimybė pasikalbėti. Ir moteris pasakys - aha, kažkaip nemaniau, kad galiu tavęs prašyti, norėjau būti tobula, viską spėti viena ir pan.
O vyras pats pasidarys sau erdvės būti žmonos partneriu. Ir jausis labai vyriškai, jausis stipriu, jausis reikalingu ir įgaliu. Ir abu bus tikri. Arba žmona kurį vakarą pasius. Ir tai taip pat bus proga pasikalbėti apie realybę.
Dažniausiai kyla nepasitenkinimas ten, kur vienas ir kitas žmogus prisigalvoja apie neegzistuojančius nesutarimus ir nesutapimus. Tad kalbėtis visada verta.
Užauk iki moters
Kodėl dažnai žmona negali būti gera žmona savo vyrui? Viena iš priežasčių - vyras yra nebrandus ir net nesiorientuoja, ką jam, kaip vyrui, reikia daryti. Kita priežastis - nebrandi yra moteris.
Ji - kaip maža mergaitė: aikštinasi, neturi kantrybės, bijo, jaučiasi dėl kiekvieno netobulo vyro elgesio nesaugi ir vis bando įtikti, patikti ar kitaip siekia pripažinimo iš vyro. O jei abu dar tik neseniai baigė vaikų darželį? Ar tokie suaugę gali tenkinti vienas kito poreikius, kurių nė neturi, nes nesubrendo iki jų?
Ar gali tokie du žmonės sėkmingai pasinaudoti įvairiais pasiūlymais? Atsakymą numanote. Užaukime patys. Ir kai mes augsime, augs ir kitas šalia.
Kai mes būsime dukros ir sūnūs savo tėvams, t.y. aiškiai rodysime ir jausime dėkingumą ir jį sakysime, ateis laikas tapti moterimi ar vyru.
Kai mes patys savarankiškai galėsime pasirūpinti ne tik savo kūnų, rūbų, bet ir namų, kuriuose gyvename švara, nereikės nei vyro ar žmonos priminimų, mes pasieksime tą lygį, kai kam nors galėsime būti vyru ir žmona. Tikraisiais. Juk sėkla vaisių duoda tik po tam tikro laiko.
O daigų tįsioti anksčiau laiko nevalia. Štai kodėl nevalia daryti tam tikrų dalykų neužaugus, t.y. nepasiekus tam tikro psichikos išsivystymo lygio, brandos ir sąmoningumo.
O kaip gi dėkingumas?
Moterys su sektantišku įkyrumu skatinamos dėkoti vyrams. Už viską. Laikykime arklius, mielosios! Jei norime, kad vyro biologinis amžius susilygintų su jo sąmoningumu, rodykime adekvatų dėkingumą. Ką tai reiškia? Nustebinsiu, bet 33 metų vyrui išplauti kelias lėkštes - joks žygdarbis.
O pabūti su savo paties vaikais - taip pat ne didvyriškumas. Tad drąsiai sakau - nepersistenkime. Pajauskime, kaip norime pasakyti ačiū už vakarienę, o kaip norisi dėkoti už galimybę su drauge išeiti pasivaikščioti. Turi atsirasti skirtumas tarp vieno ačiū ir kito.
Nereikia vyrams glostyti savimeilės ir didinti puikybės. Kai būsime savimi, vyrui tai bus lyg orientyras. Moterys daro klaidą, kai dėkoja už mažus dalykus taip, lyg būtų atlikti žygdarbiai. Ir kartu siunčia vyrui informaciją - man iki pilnos laimės iš tavęs reikia labai labai nedaug. Ir turime atsipalaidavusį vyrą.
Kad vyras ko nors pasiektų, jis turi įsitempti: neorganizuokime jam streso ar panikos, tačiau lai vyras balansuoja tarp atsipalaidavimo ir komforto zonos ribos.
O kaip gi vyro laisvė?
Eik, kur tik nori - tai kvaila moters pozicija. Vyras, kaip ir moteris, turi teisę į savo laiką. Tik neišbraukiant realybės, pvz. vaiko gimimo, šuns atsiradimo, didžiulio žmonos nuovargio ar vaiko ligos. Su savo laiku elgiamės pagal vietą, laiką ir aplinkybes.
Galioja, sakyčiau, viena formulė, pagal kurią išėjimas po vieną yra palaiminamas: vyras ar moteris grįš prikaupę energijos, o nenusistekenę.
Tad viskio vakarėliai, žvejyba, po kurios kitą dieną vyras miega, naktinis klubas, po kurio žmonai kitą dieną plyšta galva - turi būti drąsiai vetuojami.
Juk be viso šito nei vyras, nei žmona nemirs. O pyktis ir nepasitenkinimas suveiks kaip spyrios į užpakalį labiau priartėti prie savojo kelio. Juk esame dieviškos prigimties būtybės. Būkime laimingi ir sėkmingi!
