Gintarai, mano pateiktos įžvalgos neprieštarauja jūsų komentarui. Visgi, svarbu pripažinti, kad dauguma skyrybas patyrusių nesistengia prisitaikyti prie realybės, o gražių iliuzijų vedini dažniau apgailestauja dėl to, ko niekada nebus. Gal net nebūtų ir be skyrybų.
Jūs rašote apie vaikus ir apie kitus artimuosius kaip apie kilnojamą turtą. Labai svarbu išmokti gyvenime būti vieni kitiems pakeleiviams. Yra tūkstančiai brolių ir seserų, kurie nepatyrė tėvų skyrybų, tačiau gerkles vieni kitiems kandžioja.
Tad... Nedarykime skyrybų kaip didžiosios tragedijos šioje žemėje. Jos yra tik pasekmės. Žinoma, kad be sunkumų skyrybos neįmanomos. Ir tik tiesa lengvina skyrybų įveikima tiek buvusiems partneriams, tiek vaikams.
Antroji šeima - svarbi. Tik jei pirmoje šeimoje santykiai su vaikais buvo padorūs, vadinasi, jie ateis į antrąją šeimą ir bendraus toliau. Taip, kaip buvo įprasta. O jei santykių ir pirmoje šeimoje su vaikais nebuvo gražių, tai po skyrybų viskas pasimatys kaip po padidinimo stiklu.
Skyrybos vyrams - didžiulis iššūkis. Nes lengva rūpintis šalia esančiu. Sunku - kitus gyvenančiu.

Skyrybos visų pirma trauma vaikams. Ir niekada su vaikais nebus tokio ryšio, koks buvo gyvenant po vienu stogu, nes vaikų nematai kasdien, pamažu tampa įprasta juos matyti vis rečiau, nes gyveni savo gyvenimą, o tai reiškia kitoje šeimoje ir pirmas būtinumas tampa rūpintis nauja šeima. Vaikai auga, keičiasi ir tas kontaktas jei ir lieka- toli gražu ne toks, koks būtų buvęs neįvykus skyryboms. Taigi, vienareikšmiškai vaikai netenka tėvo, arba mamos (žiūrint, kuris lieka su vaikais). Dalintis vaikus yra dar liūdnesnės pasekmės, nes visi vaikai ne tik netenka vieno iš tėvų, bet ir brolių, seserų. Susvetimėja, nutolsta net nuo brolio. Todėl sutinku tik su vienu teiginiu: esame išlepę, nemokantys nešti sunkumų kartu. Nemokantys gerbti ne tik šalia esančio žmogaus, bet jau ir patys savęs negerbiame. Jaučiamės pasaulio bambomis, visatos centrais ir atrodo, kad viskas turi suktis aplink mus ir tik mums. Deja, jei vienas partneris nori skyrybų, tai tenka to "panorėti" ir antram partneriui. Juk nelaikysi žmogaus įkalinto šalia savęs ir tenka paleisti. Ir tikrai į tą "laimę" pabėgę tikrai randa laimę. Dažnai tenka nusivilti, nes nuo vilko bėgę pataiko ant meškos. Daug tokių atvejų yra...

Ir dar apsišaukus psichologe. Kas jums barakūdos liepia tuos vaikus pasiimt, ir rėkt kad esat nuskriaustos? Jau bobos virsta savotiškais naciais.