Skirtis nebūtina
Bet santuokos kryžiaus nešti irgi nereikėtų. Jokia religija ir joks Dievas nenori kankinti žmonių. Mus suklaidino. Nes niekas nemokė gyventi būnant savimi ir atlikti paprasčiausias pareigas kitiems, diena iš dienos. Mes esame tokie išlepę, kad norime nuolatinio malonumo.
Dauguma protingų žmonių svaičioja apie santuoką kaip apie kažkokių jausmų saugojimą, skundžiasi romantikos praradimu, pyksta ant vaikų, kurie trukdo pabūti tėvams dviese, guodžiasi dėl mylėjimosi retumo ir kitų niekų.
Tačiau retas kas gyvena santuokoje ir atlieka didelį darbą: jei turi vaikų, juos augina bent 21 metus, jei turi partnerį, būna savimi ir kitam leidžia juo būti, myli ir duoda meilės, kada gali ir kiek gali.
Jokio pataikavimo, tik suaugusiojo atsakomybė, savarankiškumas ir gebėjimas mėgautis duotybe, įveikiant vis atsirandančius iššūkius ir neprarandant gyvenimo prasmės. Mes esame išlepinti gero gyvenimo, todėl nepajėgiame tverti sunkumų. O gyvenimo be sunkumų nėra. Tik ne aukomis tapti mums reikia, o išminčiais.
Niekas nieko nepalieka
Esame šiame gyvenime tik bendrakeleiviai. Todėl ypatingai moterims vertėtų liautis giedoti joms pačioms skausmingas frazes, neturinčias nieko bendro su realybe.
"Mus paliko" - reiškia "vyras nebemyli žmonos, o gal ir myli, bet nebegali gyventi kartu, ir tai su vaikų palikimu neturi nieko bendro". "Tėtis mus apgavo" - reiškia "tiek aš, tiek tėtis neberandame būdų, kaip sugyventi, gal aš ir galėčiau dar kankintis, bet tėtis - nebenori, todėl mes negyvensime kartu, o tavęs tėtis visai neapgavo, nes tuomet apgavau ir aš". "Aš nenoriu atimti iš vaikų tėvo" - reiškia "nors ir nebemyliu vyro, sutinku būti auka ir būsiu net didvyre, nes neleisiu atimti iš vaikų tėvo, todėl nesiskirsiu".
Atsipeikėkim gi pagaliau: iš vaikų neįmanoma atimti tėvo. Jis jau yra. Amžiams. Tėvas ir motina duoda vaikams gyvybę ir sugrąžinti gyvybės davimą atgal - misija neįmanoma. Santykiai šeimoje yra dviejų žmonių atsakomybės reikalas. Dviejų. Ir vieno kalto gyvulio nėra. Tiesiog nėra.
Tiesa traumuoja mažiausiai
Visi klausia, kas mažiausiai traumuoja vaikus skyrybų atveju? Atsakymas yra vienas - tiesa. Tėvai gali sakyti vaikams tiesą. Arba tylėti. Ir susitarti, kaip augins vaikus negyvendami kartu.
Sunkiausia yra pereinamuoju laikotarpiu. O vėliau, kai nusistovi kitokia žinomybė - būna lengviau. Moterims verta atminti, kad skyrybų atveju jos neatima iš vaikų tėvo, nes jos nėra Dievas.
Tėvas turės progą būti tokiu tėvu, kokiu tik pajėgs. Moterų pareiga - priminti buvusiam vyrui tėvo pareigas, o ne daryti viską, kad tik vaikui netrūktų tėvo. Dauguma moterų tai ir daro, nes bijo.
Taigi, atskleidžiu paslaptį: tas vyras niekur nedings, jis gal ir nebemiegos tavo lovoje, bet jis yra gyvas, sveikas, galės bendrauti su vaikais taip, kaip galės ir norės.
Ir net jei išdrįs ką nors apie tave pasakyti negero, tik tavo elgesys padės vaikams sužinoti, kokia moteris tu esi iš tiesų. Tik tau reikia kantrybės ir sulaukti. O dar geriau - nelaukti, būti tiesiog gera mama ir gyventi savo gyvenimą.
Tavo vaikais rūpinasi galingiausias vyras Visatoje. Todėl drąsiai sakau: skyrybos ištinka netikinčius į Dievą, net jei jie dažnai lankosi bažnyčioje.
Nes moteriai, kai sunku, tenka vaikus patikėti ne kitam žmogui, ne į kitą žmogų remtis ir visko iš jo tikėtis. Kai moteriai sunku, jai gali padėti tik Dievulis. Moteriai reikia atsiduoti Aukščiausiajam. Tik tiek. Todėl skyrybų atveju geriausia yra tikėjimo terapija. Nuolatinė, kasdienė.
Bijau jūsų mamos, todėl...
Retai matausi su jumis, mano brangūs vaikai. Tai yra bailio pozicija. Ir su ja vaikams teks pagyventi kurį laiką. Ir moteriai neverta apsimesti, kad jai viskas gerai, jei ji pyksta ar bijo.
Moteriai svarbu būti savimi. Ir tik tuomet vyras turės progą paaugti ir su savimi padaryti tai, ko nepadarė, būdamas šeimoje. Gali būti, kad vyrui ir moteriai vaikais rūpintis po skyrybų bus lengviau, nes dings bereikalinga trintis, vedusi juos iš proto. Jau geriau išsiskyrimas ir ramybė nei buvimas kartu ir nuolatiniai nesutarimai.
Gali būti, kad kurį laiką atskirai pagyvenę žmonės vėl norės gyventi kartu. Nuostabu. Mes neturime teisintis ar kam nors aiškinti savo poelgių.
Juo labiau vaikams. Mes turime teisę į bet kokius bandymus būti laimingais ir sėkmingais. Todėl drąsiai sakau: skyrybos nėra kažkas radikalaus ar baisaus.
Baisiau yra gyventi nuolatiniame mele, nuolatiniame aukojimesi ir apsimetinėjime prie visus. Moterims verta išmokti gyventi su vyru ne iš baimės, o dėl didžiulio noro būti kartu ir patirti viską. Vyrams verta gyventi su moterimis ne iš didelio patogumo, o iš didelio noro būti kartu su ta moterimi. Ketinate skirtis?
Pirma siūlau pabūti kurį laiką atskirai. Bent kelias paras, bent savaitę ar dvi. Atsipūskite, susigrąžinkite blaivų mąstymą ir švarius jausmus.
Ir kai būsite ramūs, priimkite sau palankius sprendimus. Ir nieko nebijokite. Jūs gimėte būti laimingi ir sėkmingi. O jei praeityje suklydote, pasirinkote netinkamą žmogų, neprivalote dabar viso to tverti.
Visgi, primenu: esame tik pakeleiviai, o jei būtume mažesnis egoistai, galėtume sugyventi beveik su bet kuriuo pasaulio partneriu.
