„Buvome Norvegijoje. Ten dirbome su dviem norvegų terapeutais. Jie dirbo kaip tie terapeutai, kurie teikia konsultacijas sudėtingoms šeimoms, turinčioms daugybines problemas. Realiai, problemos labai panašios kaip ir Lietuvoje: alkoholio, tarpusavio santykių, nejautrumo problemos, sunkumai įsiklausyti, palaikyti, išgirsti, pamatyti vaikus. Tada, žinoma, kyla vaikų agresijos problemų mokykloje“, – teigia I. Šidlauskaitė.
– Kokį modelį planuojama taikyti?
– Šį modelį geriausiai apibūdina žodžiai „sisteminis šeimos konsultavimas“. Dar jis vadinamas „į šeimą orientuota praktika“.
– Ką tai reiškia?
– Tai yra tam tikras būdas, kai dirbama su visa šeima kaip vienetu. Dažniausiai psicologo konsultacijos įsivaizduojamos kaip vienas žmogus, bendraujantis su vienu žmogumi. Dar yra suprantama, kad vienas žmogus konsultuoja du žmones kaip porą.
Šis metodas, kurį norvegų terapeutai taiko gana ilgai, yra darbas su visa šeima. Visa šeima ateina pas terapeutą. Su ja dirbama kaip su vienetu. Pavyzdžiui, ateina tėtis, mama ir trys vaikai. Yra tam tikros metodikos ir praktikos, kaip padėti šeimai atrasti savo stipriąsias puses, stiprinti bendravimą, palaikymą ir vienas kito supratimą.
– Tai vyksta tiesiog pas psichologą kabinete ar psichologas ateina pas šeimą?
– Bent jau tie norvegai, iš kurių mokėmės šio metodo, jį taiko pakankamai lanksčiai. Dažniausiai [kosultacija – LRT.lt] vyksta kabinete, bet būna atvejų, kai terapeutai vyksta ir į šeimos namus. Metodas gali būti taikomas ir tam tikroje struktūrizuotoje aplinkoje, pavyzdžiui, kabinete, bet lygiai taip pat terapeutas gali atvykti į šeimos namus, jeigu tam yra priežastis.
– Sakėte, kad taikoma pakankamai ilgai laiką.
– Tai priklauso nuo turimų konsultavimo galimybių. Jeigu terapeutas gali su šeima dirbti ilgiau, šį modelį galima taikyti ir ilgesnį laiką. Iš pradžių, taikoma kaip keičiamąjį modelį, o paskui – kaip palaikomąjį, terapinį modelį. Tai priklauso nuo to, kas dirba ir kiek turi finansinių galimybių dirbti su šeima.
– Minėjote Norvegijos pavyzdį, kad ten [konsultacijos] tai kartais vyksta kabinete, kartais – šeimos namuose. Kaip įsivaizduojama tai vykdyti Lietuvoje?
– Lietuvoje šis modelis bus pilotinis. Tai bus kaip ir taikomasis modelis. Dabar Lietuvoje vyksta mokymai. Terapeutai, kurie dalyvauja šiuose mokymuose, važinėja po Lietuvą ir vyksta socialinių darbuotojų ir psicologų mokymai, pristatant būtent šį modelį.
Mes prašome, kad mokymų dalyviai bent su viena šeima pabandytų taikyti šias metodikas, o paskui įvertintų, kiek tai pritaikoma jų darbe. Turėsime lietuvių specialistų, socialinių darbuotojų, psichologų įvertinimą, kiek tai pritaikoma Lietuvos kontekste ir kiek tai veikia.
– Kiek psichologų, socialinių darbuotojų ir šeimų dalyvauja tame pilotiniame modelyje?
– Iš viso planuojama įtraukti 200 dirbančių specialistų. Kadangi jie pabandytų modelį taikyti bent su viena šeima, būtų apie 200 šeimų.
– Kokioms šeimoms šis modelis galėtų būti taikomas?
– Realiai tai yra šeimos, kurios susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais. Tai gali būti didesnių arba mažesnių sunkumų turinčios šeimos. Manau, kad socialiniai darbuotojai dirbs su didesnių sunkumų turinčiomis šeimomis. Pas psichologus dėl vienokių ar kitokių sunkumų ateina įvairiausios šeimos. Nesame labai aiškiai apibrėžę, su kokia konkrečiai šeima tai yra taikoma. Tai – šeima, kuri nori kažką keisti savo gyvenime, nori gerinti tarpusavio santykius, ieškodama specialisto pagalbos.
– Tai nebūtinai yra socialinės rizikos šeimos, kurios įrašytos į įskaitas?
– Ne, bet dalis jų bus, nes dalis socialinių darbuotojų dirba būtent su tokiomis šeimomis. Kita dalis bus tiesiog tokios šeimos, kurios susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais.
– Kiek norvegiškos patirtys yra pritaikomos kitoje kultūroje?
– Šis modelis puikiai pritaikomas tuo, kad jis yra pakankamai lankstus. Jį lengva pritaikyti kitose kultūrose, o mūsų kultūra nesiskiria labai smarkiai nuo norvegų kultūros.
Modelis dar vadinamas eklektiniu modeliu. Jis sako, kad terapeutas turi remtis savo turima patirtimi taip, kaip jis jau dirba su sunkumų turinčiomis šeimomis, ir dar siūlo vienokius ar kitokius papildomus metodus, kaip dirbti geriau. Pavzdžiui, yra toks vienas papildomas metodas, kuris vadinasi „Gyvenimo dialogas“. Jam naudojamos figūrėlės. Vaikas iš jų dėlioja šeimos santykius. Tėvai gali matyti ir, žiūrėdami į vaiko išdėliotus šeimos santykius: kur stato figūrėles, kas vyksta šeimoje, gali aiškiau pamatyti savo šeimą.
Šis modelis geras tuo, kad jis siūlo papildomus resursus. Jis nesako – dirbkite tik taip arba kitaip. Jis sako, kad tas būdas, kuriuo jūs dirbate, yra geras, bet pabandykite pritaikyti dar vieną ar kitą metodiką būtent prie savo darbo.
– Pati lankėtės Norvegijoje. Ten turėjote mokymus. Su kokiomis patirtimis susidūrėte ten? Kiek jos panašios į lietuviškas?
– Buvome Norvegijoje. Ten dirbome su dviem norvegų terapeutais. Jie dirbo kaip tie terapeutai, kurie teikia konsultacijas sudėtingoms šeimoms, turinčioms daugybines problemas. Realiai, problemos labai panašios kaip ir Lietuvoje: alkoholio, tarpusavio santykių, nejautrumo problemos, sunkumai įsiklausyti, palaikyti, išgirsti, pamatyti vaikus. Tada, žinoma, kyla vaikų agresijos problemų mokykloje.
– Anksčiau žiniasklaidai minėjote, kad daugiausia Norvegijoje, naudojant šį modelį, dirbama su emigrantais.
– Ne, emigrantai yra tik viena dalis, su kuo dirbama.
– Kad Lietuvoje būtų pritaikyta ši metodika, tam, matyt, reikės papildomų lėšų. Iš kur tie pinigai?
– Realiai žmonės, kurie ateina į mūsų mokymus, jau dirba vienokiose ar kitokiose organizacijose. Šis projektas yra skirtas nevyriausybininkams – žmonėms, kurie jau dirba ir teikia įvairias paslaugas. Jie šį modelį galės naudoti savo darbe, kaip papildomą stiprybės šaltinį arba papildomą priemonę geriau dirbti, ieškoti kitokių priėjimo šaltinių, papildomai pasinaudoti kažkokia metodika.
