Iki žadamos pasaulio pabaigos liko ne tiek ir daug, tad kol vieni skuba sukrauti paskutines maisto atsargas į slėptuves, kiti pamąstymus apie majų kalendoriaus išpranašautą pasaulio pabaigos galimybę išklauso su šypsena, bet atmesime tvano ar meteorito nukritimo tikimybę, pripažinkime, kartasi apie pasaulio pabaigą pamąstome kiekvienas iš mūsų.
Pasaulio pabaiga tiki milijonai
Psichologė psichoterapeutė Elona Ilgiuvienė savo paskaitoje „Instinkto ir archetipo sampratos analitinėje psichologijoje. Pasaulio pabaigos archetipas“ aptarė keletą pasaulio pabaigos vaizdinio aspektų.
„Pasaulio pabaigos vaizdinys yra tai, apie ką paskutiniu metu itin daug kalbama ir iš tiesų veikiausiai kiekvienas žmogus galėtų prisipažinti, kad bent retkarčiais apie tai susimąsto. Ar pasaulio pabaigos vaizdinys yra specifinis ženklas, ar bendras ir nepriklausantis nuo kultūros, tikėjimo, rasės ir kitų aplinkybių? Veikiausiais pasaulio pabaigos vaizdinys yra žmogiškosios prigimties dalis ir, žinoma, turintis tikslą“, – kalbėjo psichologė.
Anot jos, daugybėje skirtingų kultūrų yra pasaulio pabaigos vaizdiniai, tarp jų – Biblijoje esantis apreiškimas Jonui, islamas turi Paskutinio teismo vaizdinius.
„Šiuo metu egzistuoja gausybė apokaliptinių sektų, kurių pagrindinis rūpestis – pasaulio pabaigos laukimas. Visas veiklos turinys ir ritualai yra susiję su pasaulio pabaigos reiškiniu. Pasaulio pabaiga itin tiki Jahovos liudytojai, Septintosios dienos adventistai – vien JAV šios sektos turi daugiau nei milijoną narių“, – kalbėjo E. Ilgiuvienė ir patikslino, kad kalbant apie visą žmoniją, tikinčių šiuo įvykiu veikiausiai yra gerokai daugiau.
Pasaulio pabaiga ateina per sapnus
„Esama ir daugybės šiuolaikinių pasaulio pabaigos vaizdinių – jau sukurta nemažai filmų apie tai, kad toji pasaulio pabaiga galėtų atrodyti, tai koks tvanas rodomas ar pan. Žmogaus vaizduotė yra labai imli šiems vaizdiniams. Ne vieną žmogų girdėjau pasakojantį savo sapnus apie asteroidų kritimą, tvaną, bombų sprogimus“, – kalbėjo psichologė. Pasak pašnekovės, šiuose sapnuose būna daug emocijų, destrukcijos.
Pasaulio pabaigos vaizdinys žmonijos istorijoje įvairiais pavidalais buvo pasirodęs ne kartą: mitai, legendos pranašystės, įvairios mistinių ženklų interpretacijos žmones skatino spėlioti, kada ateis pasaulio pabaiga. Tiesa, jos suvokimas – daugiareikšmis ir nors populiariausia tai vaizduoti kaip visą pasaulį nušluojančią nelaimę, vis dėl to šis reiškinys dažnai tapatinamas su virsmo ir pokyčio motyvais.
„Cikliškose mitologijose, kaip ir majų, hindų, akcentuojama ne pasaulio pabaiga, bet transformacija. Tiesa, šie mitai panašūs į vadinamuosius abraomiškuosius, kurie pasakoja apie pasaulio pabaigą, mat jiems visiems būdingas apreiškimas, kokių nors detalių apie ateitį atskleidimas, vertinimas – teismo momentas, toliau seka pasaulio sunaikinimo motyvai ir atgimimas. Paprastai mitologijoje nėra tikrosios pabaigos, paskutiniojo taško, po kurio jau niekas nebevyksta, nes vyksta atgimimas. Iš tiesų tai labai giliai glūdi žmogaus prigimtyje, juk kitaip mes įsivaizduoti nemokame, nes gyvename cikliškame laike, kur viskas nuolat atsinaujina – po žiemos ateina pavasaris ir pan.“, – kalbėjo psichologė ir pridūrė: „Šiuo metu esame tamsioje fazėje, kai baigties idėja tarsi užvaldo, bet negalima pamiršti, kad senieji lietuvių ir latvių mitai taip pat cikliški, tad mes neturime pasaulio pabaigos vaizdinio.“
Mintys apie pabaigą veikia emocijas
Pašnekovės teigimu, apie tai, kad pasaulio pabaigos archetipas mūsų pasąmonę iš tiesų veikia, galime suvokti per emocijas: „Nesunku pastebėti, kad žmones apėmęs nerimas, kuris verčia kaupti maisto produktus ir įsirenginėti slėptuves. Teko neseniai regioninėje spaudoje skaityti, kur moteris, kaupianti atsargas pasaulio pabaigai, labai rimtai pasakojo, kad jos šeima tik pasijuoks, kai iš tiesų kas nors nutiks. Moteris atviravo, kad viską labai kruopščiai slepia nuo kaimynų, kad šie nesužinotų, kad ji visko tiek daug turi ir neateitų plėšikauti.“
Apie visuomenės nusiteikimą psichologė sakė: „Žmonės viduje jaučia daug pykčio, vidinės destrukcijos ir visa tai nukreipia į išorę tarsi ieškodamos „blogiukų“, kuriuos reiktų sunaikinti. Šio emocijos nukreipiamos į tai, kad sena valdžia buvo bloga, nauja – ne ką geresnė, svaidomasi religiniais kaltinimais – nesutaria islamo ir krikščionybės pasekėjai, vis dažniau pasigirsta įvairūs lozungai šia tema, kurie skamba lyg kvietimas į karą. Taip pat svarbu paminėti savižudybes, kurių skaičiai auga. Pavyzdžiui, susideginimų skaičius Tibete jau pasiekė daugiau kaip 70.
Pabaigos reikia naujai pradžiai
Pasak pašnekovės, pasaulio pabaigos archetipas yra susijęs su atsinaujinimu, tarsi po šios pasaulio pabaigos atsirastų naujas pasaulis, kuris gyventų teisingai, jame būtų darna, artimo meilė.
„Pastebima, kad pasaulio pabaigos mitai ir vaizdiniai linkę atsikartoti tais laikais, kai būna didžiausias nusivylimas, moralinės krizės: „Kai žmogus jaučiais blogai, jis nori nužudyti tai, kas jam kelia kančią, iš tiesų tai ne siekis pražudyti pasaulį, o jį transformuoti“, – sakė psichologė.
