Dar viena itin skaudi problema – įstatymus pažeidusių asmenų įkalinimas ir jų grįžimas į visuomenę atlikus bausmę.
Pasak psichologės O. Liutkevičienės, Lietuvos įkalinimo įstaigos vis dar yra bausmės ir asmenybės žalojimo, o ne pataisos ir reabilitacijos ir vietos. Negana to, ir pagaliau į laisvę išėjęs žmogus atsiduria tarsi „vienas prieš visus“
– Su kokiomis bėdomis susiduria iš įkalinimo įstaigų į visuomenę grįžtantys žmonės ir ar keičiasi visuomenės požiūris – ar tikima, kad įkalinimo įstaigoje žmogus gali iš tiesų pasitaisyti ir pasikeisti į gera? – Balsas.lt paklausė Vyrų krizių centro vadovės.
– Vienareikšmiškai – ne. Atsakant į pirmąją klausimo dalį, išėję iš izoliacijos žmonės pirmiausiai neturi galimybės adaptacijai, nes labai dažnai jie neturi net kur sugrįžti, neturi iš ko gyventi. Net jei ir turi kur sugrįžti, įsivaizduokit – tarkime, žmogus buvo izoliuotas 3–4 metus, tai kiek laiko jo reabilitacija turi užtrukti? Ilgiau, negu jis buvo izoliuotas.
Kad visuomenės požiūris pasikeis – ne, netikiu tikrai... Todėl, kad šiandien jau matau, kad tai nevyksta. Darbdaviams, į kuriuos mes kreipiamės padėdami tokiems žmonėms integruotis į darbo rinką, pasakius, kad žmogus buvo teistas, išgirstame: „Oi ne, aš nenoriu problemų, aš nenoriu rūpesčių“. Taip, tai žmogiška ir suprantama – kiekvienas nori šalia savęs matyti atsakingą, socialų, pareigingą žmogų.
Tačiau tarp tų vyrų, kurie buvo nuteisti ir izoliuoti, yra labai daug šaunių, imlių, verslių žmonių. Jie sugrįžta ir kabinasi į gyvenimą – bet tokių yra vienetai, nes ta aplinka pakeičia žmogų, suardo asmenybę... O kuo labiau sužalosim žmogų, tuo sunkiau jį atstatysim.
– Lietuvos įkalinimo įstaigos Jums atrodo labiau kaip reabilitacijos ir korekcijos, ar visgi kaip bausmės ir asmenybę žalojančios įstaigos?
– Koks pasitaisymas gali būti, jei tu įkalinamas tarp tokių asmenų, su kuriais kažkas yra nutikę blogo? Jeigu norime, kad žmogus pasitaisytų, mes turime jį patalpinti į tokią aplinką, kuri yra socialiai atsakinga, iš ko jis galėtų pasimokyti, pamatyti kitokį elgesį ir elgesio kontrolę; pajusti, ką reiškia dirbti ir džiaugtis tuo, ką uždirbi, ką reiškia turėti šeimą, savo aplinką... Tai turėtų būti tokie namai, tokie bendruomenių centrai, kur kažkas už žmogų prisiimtų atsakomybę, užsiimtų tarpininkavimu, kad jis galėtų pamatyti, jog nepaisant to, kad nusižengė, juo tikima.
Kai mes žmogumi tikime ir suteikiam jam viltį, tai yra didesnė tikimybė, kad jis pasitaisys, negu kai jam sakome „Iš tavęs nieko gero nebus“ dabar 4–5 metams jį izoliuojame su tokiais pat nusivylusiais, gyvenimo prasmės netekusiais žmonėmis. Iš ko tada jis galės pasimokyti? Jei būni ten, kur negali pasimokyti, tai ir galimybės sugrįžti į visuomenę pasitaisius ir apgalvojus, kaip turėtum pasikeisti, labai menkos.
Žmonės sako: „Sausą duoną valgysiu, kad tik ten daugiau nepapulčiau“. Kodėl? Nes ten yra labai baisu ir labai blogai. O ten, kur baisu ir blogai, tiesiog negali vykti socializacija – ten vyksta tik asmenybės destrukcija.
– Bet yra daugybė žmonių, kurie atlikę bausmę ir išėję į laisvę tiesiog nebesukuria kitokio gyvenimo, o įklimpsta į nusikaltimų liūną ir vėl grįžta ir grįžta į įkalinimo įstaigas. Kodėl?
– Todėl, kad jie išeina į tokią visuomenę, kurioje jo niekas nelaukia ir net niekas nenori. Na, kas jo gali norėti? Šeima, vienas kitas artimasis... Bet dažnai žmonės, kuriems taip nutiko, jau yra kilę iš tokios aplinkos, kuri nebuvo svetinga. Tai užburtas ratas: žmogus išėjo iš įkalinimo įstaigos, darbo neturi, gyvenamosios vietos neturi. Norėdamas valgyti, ką gi jis daro?..
Į darbą tokio žmogaus taip pat nepriima. Išėjęs į laisvę jis net supratimo neturi, kaip ant kojų atsistoti – juk dirbantys žmonės galo su galu nesuduria, tai ką daryti tam, kuris dar ir izoliuotas buvo? Per tą laiką, kol jis buvo izoliuotas, kiek visko pasikeitė, koks progresas visuomenėje įvyko! Išėjęs jis tampa pasimetęs, nesuvokia, kas su juo vyksta.
Na o apie asmenybės atstatymą aš, kaip psichologė, manau, kad tokioje aplinkoje pabuvę žmonės turi būti labai stiprios asmenybės, kad tai pavyktų... Aplinka juk veikia žmogų. Kiek jis gali kęsti smurtą iš aplinkos? Kiek gali kęsti nepatogų, destruktyvų, nemalonų, skaudinantį elgesį? Tuomet jis ir tampa piktas, agresyvus, nuolat pavargęs. O toks žmogus jau negali sveikai mąstyti, sveikai priimti kito žmogaus.
Argi ten jie gali kalbėti žmonės apie meilę, kurios žmogui labai reikia, kuri yra viso ko pagrindas? Ar gali kalbėti apie tikrą draugystę, apie vienas kitam pagalbą? Ar ten vyksta pokalbiai apie socializaciją ir panašius dalykus? Todėl tokie žmonės iš ten išeina.
Tokios įkalinimo įstaigos, kokios yra dabar, žmogui tikrai niekada nepadės. Todėl reikia nevyriausybinių organizacijų ir institucijų, kurios galėtų užsiimti tarpininkavimu, kad tai būtų atsvara ir alternatyva žmogui, kuris nusikalto, bet nepadarė sunkaus nusikaltimo, ir jam dar yra galimybė papulti ne ten, kur jis tikrai išmoks įvairiausių netinkamų, negatyvių, blogų dalykų ir prisigers kaip kempinė to smurto, o turės galimybę dirbti su savimi, su juo dirbs specialistai, jis galės įsipareigoti visuomenei – baigti mokslus, susirasti darbą. O kad jam tą darbą lengviau būtų gauti, už jį gali prisiimti tam tikrą atsakomybę.
Nė vienas žmogus juk nenori būti izoliuotas – žinoma, kad jis geriau eis dirbti, mokytis, dar kažką veikti. Gal tik iki tol jis neturėjo jokios pagalbos, jo niekas nepamokė. O su tinkama pagalba jis gali pakeisti savo gyvenimą.
