Kaltas yra smurtautojas
Nors vis dar sutinkamas požiūris, kad auka pati provokuoja smurtautoją, būtina įsisąmoninti, kad dėl patiriamo smurto visuomet yra kaltas smurtautojas, o ne auka. Nesvarbu, kaip auka provokuoja smurtautoją, grubus ir agresyvus elgesys, prievarta negali būti pateisinami. Visuomet yra kalta auka, kuri dažnai tam tikrais aspektais yra silpnesnė už smurtautoją ir pažeidžiamesnė. Kaip teigia psichoterapeutė Ala Dalit, patirtos vaikystėje ir ne tik traumos kuria labai gilias žaizdas.
Jos, galima sakyti, niekada neužgyja. Tačiau su jomis galima ir verta išmokti gyventi. Kaip moko dvasinė mokytoja Til Svan, sveikas žmogus yra tas, kuris priima į save visus savo aspektus, kad ir kokie jie nemalonūs ar skausmingi būtų. Sunku suvokti, anot išmintingos moters, tačiau skausmingi patyrimai mums duoti ne veltui. Dažnai tai būna meilės sau startas.
Smurtas prieš vyrus
Kai kalbame apie smurtą prieš vyrus, kalbame dažniausiai apie emocinį smurtą prieš juos. Jei dar tiksliau - kalbame apie emocinę mamų prievartą, kurią jos taiko savo sūnums. Ar teko girdėti frazę "Mama yra tai, kas šventa"?
Ji nėra vienareikšmiška. Kai ši frazė savyje slepia mylinčią mamą, vyras vargu bau ar kalbės apie mamos šventumą. Jis tiesiog bus mylintis vyras ir tėvas. Kitas frazės aspektas - tai monstras, kuris slepiasi moteriškoje būtybėje. Tai tarsi Mėlynbarzdžio moteriškas variantas, kuris egzistuoja.
Vyras lyg pinklėse
Psichologai analizuoja vyrų elgesį, bruožus ir kalba apie dažną situaciją, kuomet vyras yra papuolęs tarsi į pinkles. Nuo pat vaikystės berniukas yra terorizuojamas tos "šventosios motinos", o ant jo kaklo net jam užaugus kabo didžiulė grandinė, simbolizuojanti kaltę, kurios antrasis galas priklauso mažoms ir trapioms mamos rankoms.
Kiekvienas vyro bandymas gauti daugiau laisvės, savarankiškumo sukeldavo didžiulį skausmą, todėl vyrai išmoko būti prognozuojamais, patikimais ir nuosekliais. Ir visos šios savybės, kurios, normaliu atveju, galėtų apibūdinti vyrišką brandą, - tai ne sąmoningi pasirinkimai, o vienintelė galimybė išgyventi: priešingu atveju vyras susiduria su dusinimu, kai ne tik kūną, bet ir sielą tektų atiduoti mamai; mat būtent ji save laiko sūnaus sielos ir kūno savininke.
Ar sūnus jau vedė?
Daugumai pažįstamas scenarijus: suaugęs sūnus gyvena kartu su savo mama, kuri jį vadina parazitu, nenorinčiu vesti. O mama taip nori sulaukti anūkėlių. Labai dažnai tokios mamos sunaikina bet kokias galimybes savo sūnums ne tik kad vesti, bet ir susitikinėti su moterimis. Ir tai gali vykti nuo pat jaunystės.
Mamos atranda priežasčių: netinkama pora, neva pasileidusi merga, neva netinkami mergos tėvai ir pan. Mamos kaip normalų savo elgesį suvokia asmeninės erdvės pažeidimus: šmirinėja po jaunuolių kelnių kišenes, skaito telefone žinutes, klausosi telefoninių pokalbių, landžioja į užrašus asmeninius ir pan. Ir jaunuolis jau gali būti pilnametis. O gal net ir pasiekęs Kristaus amžių. Juk mama gali, turi teisę, ar ne?
Kai sūnus tampa vergu
Kai bandome gilintis į priežastis, galime drąsiai pasakyti: moteris, auginanti sūnų ir laikantį jį savo nuosavybe, nes jį pagimdė, sąmoningai ir nesąmoningai sūnui atiduoda visą savo nepasitenkinimą, pyktį, nusivylimą, susijusį su vyrais iš esmės. Su vyrais jos gyvenime.
Sūnus tampa visų tų vyrų nuodėmių išpirkinėtoju ir visų mamos lūkesčių pildytoju. Moterį valdo garbingas tikslas: auklėti jį taip, kad jis ne tik gerbtų moteris, bet ir taptų geru vyru. Todėl motina pasirenka labai mylėti savo sūnų. Kad bent vienas, jos supratimu, vyras, būtų padorus. Kaip gi gali tokį didelį darbą patikėti kažkokiam nesusipratimui, laikančiam save berniuko tėvu.
Atkreipiu dėmesį, kad tokių scenarijų pasitaiko tiek pilnose šeimose, tiek nepilnose šeimose. Galime stebėti gerokai apsėstas savo motinystės būtybes: mama yra lyg mama ir tėvas sūnui, nes ji gi norėjo vaiko, ji kentėjo nėštumą ir gimdymą. Visos kančios tik dėl šio stebuklo, kuriam lemta tapti geriausiu vyro jo mamos gyvenime. Mama pasirenka saugoti vaiką kaip kiaušinį iš pasakos, nes jame - adata, o adatos smaigalyje - visas mamos gyvenimas, gyvenimo tikslas ir senatvė.
Kai sūnus pakeičia vyrą
Kadangi mamos gyvenime neatsirado vyras, kuris padarytų ja laiminga, toks vyras taps jos sūnus. Motina sukoncentruoja visą save į šią neva Dievo jai pavestą misiją. Taip berniukas mokosi pildyti mamos norus, saugoti ją nuo grėsmių. Būtent vyras turi tą daryti moteriai, ar ne? Kadangi vyras su šiomis užduotimis nesusitvarkė, o moteriai ieškoti kito vyro nėra kada, vadinasi, sūnus puikiai tiks šiam vaidmeniui.
Ir ji tikrai viso to jį išmokys. Mamos ir sūnaus santykiai išsigimsta. Berniukas laukia meilės. O mama jam duos meilės. Bet ne šiaip už nieką. O tik tuomet, kai jis pildys jos norus, kai atitiks tuos standartus, kuriuos tobula mama - mokytoja primeta savo tobulam sūnui - mokiniui.
Meilės pakaitalas
Tokio tipo mama save pateisina. Ji tiki, kad šiame pasaulyje meilė neduodama veltui. Meilę reikia nusipelnyti. Ir jai niekas veltui meilės nedavė. Todėl ji teisingai auklės vaiką, mokys jį nusipelnyti meilės. Berniukas, neturėdamas kitos išeities, greitai tampa tarsiu suaugusiuoju. Jis pasirenka patirti diskomfortą, atsisakyti savo poreikių, norų. Kad tik mama liktų patenkinta ir duotų jam meilės. Ir tai visai ne didelė kaina, palyginus su gyvybės kaina.
Taip berniukas pratinamas jausti pasididžiavimą savimi. Tik tuomet, kai tenkina kito svarbaus žmogaus norus, jis vertas pagyrimo. O šiuo atveju kitas žmogus yra Visatos reikšmingumo - šventoji motina.
Kūno reakcija į dusinimą
Tokių istorijų herojai labai dažnai skundžiasi nugaros skausmais. Išmintingesnis specialistas žmogų gali pasiųsti pas psichologą, kad išsispręstų sudėtingos psichologinės situacijos ir būtų nuimti kažkieno primesti blokai. Juk seniai žinoma, kad stuburo iškrypimai - tai nepasitikėjimo savimi, gyvenimu, drąsos stokos pasekmė. Nugara iš esmės simbolizuoja gyvenimo ramstį.
Juk mama negali būti gyvenimo ramsčiu. Tik jau ne visą gyvenimą. Ji negali būti vyro vidine ašimi. Vyras, nesuvokdamas to, nesusieja savo santykių su motina ir sveikatos. Labai daug tokių vyrų nesulaukia ir 50 metų. Nes nėra energijos. O iš santykio su mama belieka tik tyli neapykanta, kurią lydi, žinoma, kaltės jausmas. Juk mamai berniukas yra skolingas. Labai skolingas. Kai tokie vyrai palieka šią žemę, dauguma net nesusimąsto, kad tokie vyrai ir negyveno.
Žmogus taip ir nesužinojo, kokia jo paskirtis, kokie jo norai. Žmogus net neišmoko džiaugtis. Nes jam nebuvo kada pasidomėti savimi. Visą jo gyvenimą nuo mažų dienų užgožė galingoji šventoji motina, kuri dar ir jo netektį, vargšelė, turės išgedėti viena. Be savo išauklėto, pačio geriausio vyro pasaulyje. Vargšelė. Ji tikrai to nenusipelnė.
