Jėzuitas, kunigas Antanas Saulaitis tv3.lt sakė, kad per Vėlines kapų lankyti nebūtina – pavyzdžiui, jeigu oro sąlygos tą dieną labai prastos, o keliauti toli, galima nuvažiuoti ir kitą dieną. Visgi kunigas pažymi, kad prisiminti mirusiuosius, su jais kalbėtis ir už juos melstis ar prašyti jų užtarimo, yra krikščioniška.
„Rūpintis kapais priklauso lietuvių kultūrai, lietuviai tikrai išskirtinai daug lanko kapus. Tačiau negalima pasakyti, kad lietuviai lanko kapus per daug ar per mažai. Jeigu palyginsime su Australija, kuri išvis kapų nelanko, lietuviai tai daro labai dažnai. Jeigu lyginsime su normalia šalimi, kur žmonės per Vėlines ar žmogaus gimtadienį nueina į kapus pasimelsti, tai būtų kaip ir normalu“, – kalba A. Saulaitis.
Mirtis nenutraukia ryšio
Pašnekovo teigimu, lankyti ir rūpintis kapais yra žmogiška: net ir ne krikščionys, sako jis, prie kapų stengiasi elgtis pagarbiai ir mandagiai.
„Mirusių prisiminimas yra krikščioniška. Kadangi jie yra Dievo akivaizdoje, mes prašome, kad mūsų tėvai, seneliai mums padėtų ir užtartų prieš Dievą. Mes, katalikai, tikime į šventųjų bendravimą ir į tai, kad mirtis nenutraukia ryšio tarp gyvųjų ir mirusių.
Pažiūrėkime, kiek yra našlių, kurios susidūrusios su rimtu sprendimu savo širdyje kalbasi su amžinatilsį numirėliu ir prašo patarimo, paguodos ar stiprybės. Mes nenorime mirusiųjų išbraukti iš mūsų gyvenimo – minime ir garsius rašytojus, kunigaikščius, ką jau kalbėti apie mūsų artimuosius“, – sakė A. Saulaitis.
Lanko dėl kitų nuomonės
Kunigas visgi pažymėjo, kad žmonės dažnai į kapus važiuoja ne dėl savęs, o dėl kaimynų nuomonės:
„Žmonėms rūpi, kad mūsų kapas ne toks gražus kaip kaimynų kapas, kad jų gėlės gražiau auga nei mūsų, žmonės nori, kad paminklas ant kapo būtų didelis ir gražus, palyginus su kitais. Čia yra normalu, kad žmonės net ir mirusiojo atveju konkuruoja ir varžosi su kitais. Visgi į kapines reikėtų važiuoti dėl savęs, o ne dėl to, ką kaimynai ar giminės mano“, – sako A. Saulaitis.
Gyvuosius prisiminti dažniau
Policijos kapelionas, kunigas Algirdas Toliatas sako, kad pirmiausia reikėtų akcentuoti tai, kad gyvuosius atsiminti ir jais rūpintis reikėtų labiau nei mirusiaisiais.
„Mes dažnai pradedame vertinti žmogų, kai jau jo nebėra. Yra labai gražus posakis: „laime, pažinau tave iš tavo žingsnių, kada tu nuėjai“. Tad pirmiausia turime rūpintis gyvuoju, kuris yra čia ir dabar – tai yra akcentas. Visgi prisiminti mirusiuosius yra svarbu. Mūsų ryšys su mirusiais yra gyvas: tiek, kiek mes juos atsiminsime, nešiosime širdyje, tiek galėsime pratęsti jų darbus, gerumą. Tam, kad nepaskęstume rutinoje, bent kartą per metus reikėtų padaryti tokią šventę ir aplankyti kapus.
Aišku, tos šventės dažnai tampa išoriškos – kapų tvarkymas, žvakučių uždegimas – o gelminis dalykas būtų prisiminti tą žmogų, jo gerus darbus, ką jis sukūrė – tai būtų pats gražiausias prisiminimas“, – kalba A. Toliatas.
Kunigas pažymi, kad šalia maldų už mirusiuosius reikėtų neužmiršti, kad gražiausia malda yra gyvenimas – džiaugsmingas, prasmingas. Pasak jo, mirusiems maloniausia žiūrėti į gyvenimu besidžiaugiančius gyvus savo artimuosius.
Kodėl nenori lankytų kapų
Kadangi šiais laikais atsiranda nemažai žmonių, kurie į kapus važiuoti nenori, A. Toliatas sako, kad reikėtų pasižiūrėti, kodėl taip yra – galbūt žmogus tiesiog nenori pasimatyti su giminaičiais? O čia, sako pašnekovas, reikėtų jau pasigilinti:
„Jeigu žmogus kažko labai nenori daryti – prievarta geras nebūsi. Jeigu žmogus vyksta į kapines pro sukąstus dantis, iš to mažai naudos. Todėl svarbu tame rasti prasmę – pavyzdžiui, susitiksi su artimaisiais. Jeigu žmogus nenori matyti giminių, gal čia yra kokia problemėle, gal keisti savyje kažką reikėtų, gal nėra gyvo ryšio? Jeigu žmogus neturi noro bendrauti su giminaičiais, tai jau yra pavojaus signalas. Juk kapų lankymas – ne tik kapai, bet ir bendruomeniškumo ženklas, pabuvimas su kitais giminaičiais“, – sakė A. Toliatas.
Siejama su katalikybe
Psichologas Olegas Lapinas sako, kad dažnas kapų tvarkymas siejasi su katalikybe, todėl tai būdinga toms šalimis, kur katalikybės tradicijos yra tvirtos – pavyzdžiui, pietų Italijoje.
„Protestantizmo tradicijose – pavyzdžiui, Amerikoje ar Skandinavijoje – jūs pamatysite labai kuklius kapus, kurių ir tvarkyti nėra ko: čia yra tik kvadratėlis žemėje ir užrašas. Katalikų kapai visada yra labai puošnūs – italai ar pietų amerikiečiai, kur katalikybė labai stipri, kapus puošia dar labiau nei lietuviai. Aišku, tam reikia ir pinigų, ir laiko, į tai įsideda ir savimeilė, tas „o kaip atrodys?“, palyginimas, kaip sutvarkyta pas kaimynus ir kaip pas kitus. Tai iš tiesų yra katalikų, tame tarpe ir lietuvių, bruožas“, – pasakoja O. Lapinas.
Psichologas primena, kad senovės lietuviai pagonys sudegindavo žmones ir pelenus dėdavo į specialius ąsočius ir tik katalikybė pradėjo skirti didelį dėmesį kapui ir jo išvaizdai – dėl to, jog sakoma, kad paskutinio teismo dieną mirusiam bus grąžintas jo kūnas.
Atskalūnas visuomenėje
Psichologo teigimu, jeigu žmogus Lietuvoje nenori lankyti kapų ir to nedaro – visuomenė tai priims neigiamai:
„Jeigu visuomenė yra labai tradiciška, bet koks atskalūnas sutinkamas įtariai, nes čia pažeidžiama korporatyvinė etika, kuri sako, kad gerai yra tai, ką daro dauguma. Nekonformiškų žmonių padaugėja liberaliose visuomenėse. Be to, didmiesčio kultūra žmogui suteikia tarsi anonimiškumo galimybę: jis savo kaimynų dažniausiai net ir nežino, dėl to jis gali laisvai rinktis – važiuoti ar nevažiuoti jam į kapus.
Visgi jeigu turite daug giminaičių, esate kilęs iš provincijų, turite būti labai revoliucingas, kad pasakytumėte, jog šiandien nenorite važiuoti į kapines, nes neturite nuotaikos. Lietuvoje didelė dalis žmonių palaiko ryšį su gimine, nemaža dalis giminaičių yra mažuose miestuose, todėl yra didelė baimė tapti apkalbų, pasmerkimo objektu“, – sako O. Lapinas.
Psichologas pažymi, kad laisvi žmonės turi būti abejingi kitų nuomonei, nekonformiški, tačiau didesnė dalis žmonių, pažymi jis, yra komformiški ir jiems nėra saugu atsisakyti tradicijos lankyti kapus.
„Toks dalykas rodo, kad visuomenės liberalumas įvyko palyginus neseniai, ir čia ne tiek visuomenė skirta žmogui, bet žmogui visuomenei. Jei ta visuomenė, kuriai tu skirtas, nori, kad tu laisvalaikį leistum prie kapų, tada tu leisk jį prie kapų. Jei tu neleisi laisvalaikio prie kapų, mes tavęs nenušausime, bet susidarysime neigiamą nuomonę apie tave“, – kalba O. Lapinas.
Visgi psichologas pažymi, kad ne visose lietuvių šeimose kapų lankymas yra tradicija – vadinamoji Y karta, mąstanti liberaliai ir plačiai, į papročius žiūri laisviau.
Prisilietimu prie egzistencijos nekvepia
O. Lapinas sutinka, kad apsilankymai prie kapo turi poveikį – tai gali būti prisilietimas prie savo egzistencijos, tačiau pašnekovas mano, kad daugumai žmonių tai tėra tradicijų laikymasis.
„Vyresniems žmonėms didėja poreikis dažniau lankyti kapus, jiems dažniau iškyla mintys apie gyvenimo baigtinumą. Jauniems žmonėms tokios mintys daugiau siejasi su depresija, bet yra nemažai periodų, kada ir jaunas žmogus galvoja apie mirtį, ir tai gali turėti pozityvų poveikį.
Visgi galvojimas apie mirtį nebūtinai yra tradicinis, jis gali įvykti bet kada. Abejoju, kad didesnei daliai žmonių kapų lankymas yra egzistencinis patyrimas, daugumai žmonių kapų lankymas yra tokia pat tradicija kaip ir per Kalėdas gauti eglutę. Jei kapus lankytume ne per Vėlines, o vidury dienos, kada atsiranda laisvas laikas, tada jau reiškia, kad jums rūpi egzistenciniai klausimai. Kada yra karštinė, automobilių spūstys, visi važiuoja prie kapų, tai mažiausiai panašu į egzistencinį susirūpinimą – tai daugiausiai panašu stovėjimą eilėje prie naujo prekybos centro, kur visi pabuvojo, o tu dar ne, tad turi atstovėti tą eilę vien tam, kad pasakytum „aš ten buvau“, – kalba psichologas.
